GRUODŽIO 25-OSIOS DIENOS KALĖDŲ KRITIKA

 1. Gruodžio 25-oji – pagoniška saulės šventė!

Daugelis evangelikų (deja, ir nemaža dalis nesinagoginių mesijinių žydų, kurie praktiškai yra tie patys evangelikai, tik pritaikę savo neoprotestantizmui hebrajišką terminologiją) tvirtina, neva tradicinės Kalėdos yra pasiskolintos iš pagonių saulėgrįžos šventės. Šis tvirtinimas laikosi tebekurstoma  neapykanta Katalikų Bažnyčiai, todėl yra daugiau emocinio pobūdžio nesigilinant į argumentų rimtumą: 
(1) Populiariausias yra Kalėdų siejimas su romėnų saturnalijomis. Be jų, dar minima mitraizmo įtaka.
Mitraizmo apeigos tikrai primena krikščionių apeigas, tačiau pats Mitra(s) ne pasiaukoja, bet aukoja jautį. Nors šios dievybės kilmė persiška, yra duomenų, kad kalbamas kultas buvo dirbtinai sukurtas Romoje karių elitui. Galbūt juo norėta pasinaudoti ir kovoje su plintančia krikščionybe. Kai kuriais svarbiais bruožais romėnų mitraizmas greičiau primena masoneriją. Svarbiausia yra tai, kad Romoje mitraizmas buvo įvestas tik 1-ajame amžiuje, kada krikščionių tikėjimas jau buvo gana paplitęs ir konkurencinis, tačiau 4-ajame amžiuje romėnų mitraizmas užgeso. Visai menkas pamatas įtarti jo įtaką iš judėjiško abraominio tikėjimo kilusiai religijai, o jei, kaip manoma, romėnų mitraizmas sukurtas dirbtinai kažkurioje Romos provincijoje, tai spėjama įtaka buvo nebent priešinga. Todėl reikia ištirti, kurie kulto elementai yra persiškos kilmės, o kurie atsirado būtent pamėgdžiojant krikščionių praktiką. Nei krikščionybės priešai, nei jiems noriai pritariantys evangeliniai draugai apie tai net nepamąsto. Todėl kalbėdami apie mitraizmą oponentai turi konkrečiai įrodyti, kurie mitraizmo elementai, kaip, kada ir kodėl neva prasiskverbė į krikščionybę. Neparodžius neabejotinai aiškaus kelio, tušti samprotavimai apie panašumus pakimba ore.
Kas dėl saturnalijų, tai tikrai autentiška saulėgrįžos šventė. Tačiau juk žiemos saulėgrįža tęsiasi nuo gruodžio 21 iki gruodžio 23 dienos. Gruodžio 23-oji būtent ir buvo saturnalijų šventės PABAIGA Senovės Romoje. Tam, kad būtų išsaugota, perimta ar perkeista pagonių saulėgrįžos šventė, ji turėjo būti švenčiama jei ne gruodžio 21, tai bent gruodžio 23-ąją dieną, bet ne gruodžio 25-ąją be jokio ryšio su ja. Gruodžio 25-oji neturi nieko bendra nei su žiemos saulėgrįža, nei su istorine pagonių romėnų švente!

Imperatorius Aurelianas tikrai įvedė imperijoje Nenugalimos saulės (Solis invicti) šventę, bet labai vėlai – tik 274 m., kada nauja nejudėjiška ir nepagoniška religija svarbiausiais bruožais (tikėjimo pamatai, visi kanoniniai tekstai, klasikinės apeigos) jau buvo susiformavusi (iš kur tad čia rastis įtakai!) dar be jokio ryšio su saulėgrįža. Nėra ir duomenų, kad Aurelianas būtų nustatęs šiai šventei gruodžio 25 d. datą. Yra tik vienintelis (!) 354 m. kalendorius, nurodantis lenktynes (CM, Circenses missus ‘žaidynių potvarkis’ N.INVICTI (Natale Invicti ‘Gimimas Nenugalimo[s Saulės]’) gruodžio 25 d. Tai lygiai gali būti atsitiktinės antikrikščioniškos priemonės prieš Kalėdas liekana (S.E. Hijmans). Tačiau jeigu ir pati ši data, neturinti jokio ryšio nei su saulėgrįža, nei su saturnalijomis po gruodžio 23 dienos, tikrai buvo Aureliano įvesta, tai 274 metias, kurie kaip sakyta, jau nebegalėjo įtakoti jau susiformavusios krikščionybės, ji tegalėjo būti paimta, priešingai, būtent iš krikščionių, kad pasiūlytų savo pagonišką alternatyvą Kalėdoms. Tai tipiškas ideologinės kovos reiškinys. Visa kita prikurta ir neatitinka akivaizdaus krikščionių Bažnyčios nesuinteresuotumo sieti savo tikėjimą su pagoniškomis praktikomis. 
(2) Kas dėl pagonybės elementų krikščionybėje, jos prasiskverbė beveik į visas tradicines krikščionių šventes „iš apačios“, t.y. iš liaudies papročių. Vienus Bažnyčia drausdavo, kitus toleravo folkloriškai sukrikščionintus, bet jie išliko dėl pačių tikinčiųjų šimtamečių pagoniškų tradicijų, mentaliteto ir tautosakinės atminties. Suprantama, kalendorinis saulėgrįžos ir gruodžio 25 d. artumas tam tikru laiku tam tikrose vietose galėjo būti parankus Bažnyčiai išstumti pagonių papročius, tačiau būtent Chanukos Šviesos Dienos 25-ojo skaičiaus sutapimas liudija, kad judeokrikščioniškos iškilmės bent trimis amžiais yra senesnės už Konstantino erą! 
Vis dėlto neverta ignoruoti ir kalendorinės „naujagimės saulės“ simbolikos, kada auganti rudens tamsa pagaliau užleidžia vietą augančiai šviesai. Tai pakankamai puiki simbolika tiek Chanukos šviesai, tiek Mesijo atėjimui. D-vas ne atsitiktinai pašventino metų pradžią pirmąją pavasario mėnesio nisano dieną. 
(3) Pirmieji krikščionys tikrai vadino Mesiją J-šūa‘ Tiesos Saule, bet rėmėsi aiškiai nepagoniška pranašo Malachijo 4:2 (3:20) alegorija. Šis alegorinis pavadinimas tačiau padėjo pagonybės dar neatsikračiusiam ir dar nepakrikštytam imperatoriui Konstantinui 321 m. sutapatinti Nenugalimos saulės dieną (sekmadienį, t.y. ne sekmąją, bet pirmąją savaitės dieną) su Kristaus prisikėlimo diena ir tą dieną atleisti nuo tarnybos tarnautojus ir karius krikščionių labui, kad jie visi galėtų dalyvauti Eucharistijoje (tai ir bus dažnose mėgėjų skrajutėse absurdiškai minimas kažkoks Konstantino „įsakymas perkelti šeštadienį į sekmadienį“ (tarytum šeštadienis kada nors buvęs laisva diena Romos imperijoje!) Katalikų Bažnyčios nekentėjų žiniai, jokios Romos Katalikų Bažnyčios 321 m. dar nebūta, tačiau tas sekmadienis nuo pat persekiojimų laikų jau buvo krikščionių eucharistinio susirinkimo diena Romoje ir Aleksandrijoje, kad jie nebūtų susekti pagal bendrą su maištininkais žydais susirinkimą per šabatus.  
(4) 66 m., dar prieš Antrosios Šventyklos sugriovimo 70 m., Neronas išprovokavo pirmus rimtus etninius konfliktus tarp žydų ir graikų Cezarėjoje, o per Kvieto karą (115–117), kada daugelyje Romos provincijų sukilę žydai ėmė griauti pagonių šventyklas, kruvinų etninių konfliktų tarp žydų ir graikų aukomis tapo vos ne pusantro milijono žmonių iš abiejų pusių, Kreta ir Kirenaika visai ištuštėjo. Suprantama, kad įsiliepsnojusi graikų neapykanta ir pavertė žydus „visų žmonių priešais“ (1 Tes 2:15 tikriausiai to meto interpoliacija), nepaisant toliaregio Pauliaus dar šešis dešimtmečius prieš tai darytų pastangų perspėti išpuikusius romiėčius neniekinti žydų (Rom 11: 18). Po Bar Kochbos sukilimo (130–134) žlugus kompaktiniam žydų gyvenimui savo šalyje (per kovas su romėnais buvusi karalystė neteko arti pusės autochtonų), tarp žydų išlikusi krikščionių mažuma, negalėdama viena apsiginti nuo graikų, turėjo procentiškai pirmauti tarp visų pabėgėlių iš tėvynės, kurioje neliko nė vieno krikščionių vyskupo žydo (plg. situaciją dabartiniuose Sirijoje ir Irake), o buvęs genčių krikščionijos ryšys su išnykusiu judeokrikščioniško tikėjimo centru su pagreičiu grimzdo į užmarštį. Imta tapatinti su visa žydų tauta Evangelijoje kritikuojamus „fariziejus ir sadukėjus“ (Jono Evangelijoje jie beveik visur jau pakeisti apibendrinamuoju žodžiu „žydai“, bet vertimai į kai kurias kalbas dar įvelia tariamą skirtumą tarp teksto sinonimų žydai ir judėjai), o J-šūa‘ fariziejų vadams (Mt 21:23) pasakytų žodžių „Karalystė bus iš jūsų atimta ir perduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mt 21:43) graikiškas vertimas ir etniškas perinterpretavimas padeda formuotis būsimam teologiniam religinio antisemitizmo pagrindimui („D-važudžių tauta“, 325 m., ir „Pakeitimo teorija“). Mesijas, Jo Motina ir keliasdešimt mokinių stebuklingai tapo neva savo tautą pasmerkusiais ir iš jos pasitraukusiais nebe žydais, naujos „pagoniškos“ D-vo tautos nariais, o tūkstančiai Judėjoje (Apd 2:41, 4:4, 21:20) nu
o graikų peilių iš savo tėvynės pabėgusių žydų krikščionių privalėjo būti kuo greičiau pamiršti (Eusebijaus „eretikai ebionitai“), tarytum tokių ir neegzistuota. 
Ar verta stebėtis, kad būtent šios naujos religijos reformatorius Martynas Liuteris, kuriuo, kaip „išvaduotoju“ iš „Babelio paleistuvės“, taip žavisi daugelis evangelikų, tapo jau rasinio nacionalinio antisemitizmo pradininku, nubrėžusiu tolesnį Vokietijos kelią pirma į Herderio švietėjišką „renesansą“, o nuo ten jau ir į Vagnerį su Hitleriu.
Visos I–IV a. įvykių sukurtos sąlygos buvo labai palankios naujam krikščionių religijos pavidalui atitrūkti nuo judėjiško ir prisitaikyti prie antikinio pagonių mentaliteto. Pirminis ryšys su Chanuka buvo primirštas ir kol gruodžio 25 d. data įsitvirtino IV amžiuje, krikščionys graikai ir romėnai siūlė savo naujai religijai įvairias teoriškai sugalvotas Kristaus gimimo datas. Niekam nerūpėjo, kad nehelenizuoti žydai niekad nešventė gimimo dienų, bet šventė tik Šventajame Rašte nustatytas, su Šventykla susijusias šventes. Užtat daugelyje ST vietų yra minimas pastojimas, asmens buvimas įsčiose, o tai atspindėta ir atitinkamose Evangelijos vietose. Galbūt tai daugiau Rytams būdingas žmogaus gyvenimo prasidėjimo suvokimas (pvz., Japonijoje asmens amžius skaičiuojamas 9 mėnesiais anksčiau už gimimą), tačiau būtent Kristaus atveju tai itin svarbu tikint Įsikūnijimą. Todėl Tiesos Saulės atėjimo šventimas logiškiau dera Įsikūnijimui nei Gimimui. Bent abi reikšmės susilieja kartu, nes racionali „aristotelinė logika“ yra svetima religinei semitų pasauliejautai.  
(5) Kadangi Kalėdų iškilmės prasideda per Kūčias po saulėlydžio, tai rodo į žydų taisyklę pradėti visas šventes po ankstesnės dienos saulėlydžio, nes pagal žydų kalendorių diena prasideda ne nuo aušros, bet nuo prieš einančių sutemų.

2. Kristus negalėjo gimti žiemą, jis gimė rudenį!

Antrasis paplitęs kritikų teiginys yra tas, kad Viešpats Mesijas negalėjo gimti žiemą gruodžio 25 d.  
Imkime ir minutėlei tam pritarkime: tegu Jis negalėjo gimti ne vien gruodžio 25, bet net ir kislevo 25 d., kuri pasitaiko net lapkričio pabaigoje. Panašius tvirtinimus neva remia du pamatinai argumentai: 
a) žiemos metu nuo Jerūšaláimo (Jeruzalės) iki Bēt Lčchemo (Betliejaus) dažnai sninga, niekas jokių avių lauke negano; 
b) koheno (šventyklos kunigo, mūsų gradacijomis – „vyskupo“) Zecharijos (Zacharijo) tarnavimo Šventykloje laikas teko Avijos (Abijos) „skyriui“ – t.y. buvo dar karaliaus Davědo (Dovydo) burtų metimo keliu nustatyta eilė, o ji aštunta ketvirtojoje pamainoje po Hakoco. Mat Davidas suskirstė visus kunigiškos Levio genties, Mošė brolio kunigo Aharono palikuonių (tik pastarieji ir buvo tikri kunigai, turėję galią aukoti aukas, o kiti levitai buvo tarsi diakonai) gimines į 24 skyrius (žr. 1 Metr 24:3–10 ir Lk 1:5), anuo metu, suprantama, skaičiuojant nuo liturginių metų pradžios nisano 1 d.  Tuo remdamiesi, Kalėdų kritikai paskirsto tas visas pamainas per visus žydų kalendoriaus metų 12 mėnesių po dvi mėnesyje ir nustato, kad Viešpats Mesijas galėjęs gimti bet kuriuo atveju tik rudenį, nuo elūlio pabaigos iki chešvano pradžios, o tikriausiai – tišrio mėnesį (saulės kalendoriuje tišris svyruoja tarp rugsėjo ir spalio pabaigos). Tuomet lyg ir lengva paskaičiuoti, kada Zecharija pradėjo ir kada baigė tarnystė Šventykloje (aštunta pamaina nuo nisano 1-os bus tamūzo antroji pusė iki avo 1-os), kada jo žmona Elišava (Eliševa, Elžbieta) buvo šeštame nėštumo mėnesyje (Lk 1:23–24, 36, o tai tevetas), kada gimė Jochananas Krikštytojas (dar plius trys mėnesiai, o tai nisanas) ir kada gimė Pats Išganytojas (dar šeši mėnesiai, o tai tišris), t.y. tarp rugsėjo pradžios iki spalio pabaigos, kada avys dar ganomos laukuose. 
– Problemiška yra tai, kad net jei visos pamainos tiksliai užbaigdavo savo tarnystes iki kitų metų nisano 1-osios, kaip turėjo būti keliamaisiais metais, turinčiais ne 12, bet 13 mėnesių, t.y. dar antrąjį adarą gale? Ar paskutinės keturios pamainos turėjo pakartotinai tarnauti dar vieną mėnesį?
 
(6) Maža to, juk dar Josefas Flavijus paliudijo, kad kiekviena pamaina tarnavo ne po pusę mėnesio, bet tik aštuonias dienas nuo šabato iki kito šabato imtinai (Flavijus, Žydų senovė, VII kn., 14 sk., 7 poskyris). Tai reiškia, kad tai pačiai pamainai tekdavo išeiti bent dukart per metus, o tokiu atveju nebelieka vilties, kad pirmoji pamaina kiekvienais metais pradės tarnystę nuo nisano 1 d., nes toji nisano 1-oji galėjo būti ne vien šabatas, bet ir bet kuri savaitės diena! Todėl galima galvoti tik apie pačią pradžią karaliaus Davido laikais, kada pirmoji pamaina galbūt pradėjo tarnauti per pirmąjį nisano šabatą, o galbūt tada tai ir buvo nisano 1-oji. Tačiau juk nuo tada prasidėjusi praktika nutrūko dėl 598–539 m. Babilonijos tremties. O žydams grįžus iš Babilonijos nelaisvės, niekas nelaukė tos 1nisano 1-osios, bet kaip rašo Ezra, nuo septintojo mėnesio pirmosios dienos buvo pradėta atnašauti VARDUI deginamąsias aukas, nors VARDO Šventyklos pamatai dar nebuvo padėti (1 Ezr 3:1–6). Atnašavimai buvo pagrindinė kohenų pareiga. Tai reiškia, kad bent Antrosios Šventyklos laikotarpio kohenų tarnystė startavo tišrio 1 d., per kalendorinius Naujuosius metus. Ar dabar turime vėl skaičiuoti mėnesius iš naujo? Ne, nes juk paaiškėjo, jog tai beprasmiška: pamainos aiškiai kartojosi viena po kitos ta pačia tvarka metų metais, nepriklausomai nuo mėnesių ir nuo to, ar jų 12, ar 13. Mes nežinome, kada išėjo tarnauti pirmoji pamaina tais metais, kai Zecharijai teko smilkyti Šventovėje ir jam pasirodė Gabrielis.
(7) Bet ir tai ne viskas! Per didžiąsias šventes – Pesachą, Šavū‘ōt (Sekmines) ir Sukkōt (Palapines), kai piligrimai iš visur plaukė į Šventyklą, visų pamainų kunigai išeidavo tarnauti kartu! Kadangi tie švenčių laikotarpiai savaitinės, įprasta tvarka nutrūkdavo ir atsistatydavo po švenčių. Teoriškai būtų galima ištirti visus žydų metus su visomis pamainomis ir šventėmis nuo 539 m. pr. Kr. ir iki pat mūsų eros pradžios, net ištaisant Dionizijaus Mažojo 5 metų klaidą. Tačiau čia susiduriama dar su viena problema: skirtingai nuo karaliaus Davido laikų, kada būta tik 24 Aharono palikuonių šeimų galvų, apie eros pradžią jau būta vos ne 300 jų palikuonių, t.y. apytikriai, tarkim, 300 : 24 = bent 12 privalėjusių tarnauti Šventykloje kunigų kiekvienoje pamainoje, o tai daugiau nei reikia aštuonioms dienoms. Atkreipkime dėmesį į Luko pastabą apie Zechariją: „... pagal kunigų paprotį burtu teko jam įžengti į Viešpaties Šventyklos vidų ir aukoti smilkalus“ (Lk 1:8–9)
[Turimas galvoje paauksuotas smikalų altorius Šventyklos šventovėje. Jis buvo, įėjus į šventyklą per prieangį rytų pusėje, už pirmosios uždangos šventovės centre ties Šventų Švenčiausios uždanga. Tarp smilkalų altoriaus ir uždangos būta auksinės menoros pietvakarių kampe ir auksinio viršaus padėtinės duonos stalo šiaurės vakarų kampe.] Luko pastaba reiškia, kad vienoje pamainoje susirinkę kohenai giminaičiai mesdavo burtus, kuris kurį darbą atliks. Plg. ką sako Talmudas apie tarnystės praktiką švenčių metu (kada irgi būta daug tarnaujančiųjų): „Aštuntąją dieną jie mesdavo burtus, kaip ir per visas kitas šventes. Buvo nustatyta, kad pamaina, kuri aukoja jautį, negali to daryti ir kitą dieną, todėl vyko rotacija“(Sukka, 5 sk., 6 mišna  ir Joma, 22 lapas).
(8) Kas dėl avių ganymo žiemą, tai Mišnos Mō‘ēd („Švenčių“) dalies Šekālīm („Šekeliai“) traktato 7 skyriuje, 4-ojoje pastraipoje nurodoma, kad gyvuliai laukuose tarp Jerūšalaimo ir Migdāl-Ederio (netoli Efratos Bēt-Lechemo, Mch 5, 1–5, Pr 35:16,19, 1 Sam 17:12, Mt 2:6) skiriami Šventyklos aukoms, ir (pagal Rabi Jehūdą) tinka Pesachui, jei rasti per prieššventinį 30 dienų laikotarpį (plg. The Brill Reference Library of Ancient Judaism: The Halakhah by Jacob Neusner, I, Between Israel and G-d, Part A, 1932, p. 498 (ribota peržiūra), o tai gali būti ir vasaris!  
Kad Judėjoje žiemą neretai sninga ir gali būti šalta, tai vis tiek ne mūsų keli laipsniai šalčio. Dažniausiai sausio temperatūra būna apie 8 laipsnius šilumos. Štai ką apie šios dienos Bēt Lechemą rašoma kad ir svetainėje Bethlehem and Jericho Tours (Betliejaus ir Jerichono turizmas)“:
„Žiemos mėnesiai Betliejuje yra nuo lapkričio iki kovo, ir nors orai atšąla, jie tebėra šilti palyginti su Europos žiemomis. Žiemos metu temperatūra svyruoja nuo žemiausių 7 laipsnių vidurkio sausyje iki 25 laipsnių lapkrityje ir balandyje. Daugiausiai lyja gruodyje ir sausyje, tai šalčiausi mėnesiai.“ Vargu ar prieš 2000 metų buvo šalčiau. Bent Artimiesiems Rytams būdingos avassi rūšies avys, kaip rašo atitinkamas Vikipedijos straipsnis, turi unikalių savybių, pvz., atsparumą ligoms ir parazitams, gebėjimą įveikti ilgus atstumus ganymo metu, iškęsti ekstremalias temperatūras ir pakelti nepalankias maitinimo sąlygas.“
Manytume, kad visi gruodžio 25-osios dienos kritikų argumentai yra mėgėjų sugalvoti ir neatlaiko rimtesnės analizės.

IŠVADA 

Nėra pagrindo neigti Chanukos ir Kalėdų švenčių 25-osios dienos sutapimą, kaip esminį argumentą už tai, kad ši Atnaujintosios Šventyklos šviesos šventė yra ir pirmųjų krikščionių žydų Kalėdos. Vadinas, dabartiniai mesijiniai žydai irgi turėtų suteikti Kislevo 25-osios dienos šventimui ir Mesijo atėjimo į pasaulį reikšmę, net be specialaus „aristotelinio“ tyrinėjimo, ar tai Gimimo, ar Įsikūnijimo diena.