NISANO 14

Dėmesio! Pagal Šventajame Rašte, Iš 12:2, dėstomą D-vo REIKALAVIMĄ Savo išrinktajai tautai (o tradiciniai krikščionys, kaip žinia, ilgus amžius manė, neva išrinktumas atimtas iš žydų ir perduotas įtikėjusiems pagonims, tiksliau – nežydų gojīm, t.y. gentims), mėnulio mėnuo, nuo kurio pradžios startavo D-vo Tautos (kuriai dabar tik tie tradiciniai krikščionys neva atstovauja) išėjimas iš vergovės, o tai nisanas, turi būti (cituojame pagal A. Rubšį)  „pirmas metų mėnuo“.
D-vas tad ĮSAKĖ, kad nisano 10 d. kiekviena šeima atrinktų aukojimui avinėlį, kuris turi būti paaukotas nisano 14 d. ir išėjimo iš Egipto naktį į nisano 15 visos šeimos suvalgytas, keptas su karčiosiomis žolėmis. Kas liks nesuvalgyta, turi būti sudeginta. Avinėlio Krauju reikėjo patepti namo durų staktas, kad būtų išgelbėta gyvybė pirmagimių, kuriuos D-vas tą naktį sunaikins visuose tuose Egipte namuose, kurie nebus pažymėti Avinėlio Krauju. Toliau eina „amžinas įsakas“ 7 dienas švęsti Pesachą, t.y. „praėjimą (pažymėtam namui) pro šalį“, „kaip iškilmę VARDUI per kartų kartas". Be to, pirmąją šventimo dieną draudžiamas įprastas darbas ir sušaukiamas šventas susirinkimas, bet dešimt dienų uždrausta valgyti raugintą maistą (Išėjimo naktį nebuvo laiko rauginti duonai tešlos).
Kas dėl Avinėlio bei Jo Paaukojimo, visi krikščionys sutinka, kad tai Atpirkėjas Mesijas J-šūa. Taiau juk nei Jis Pats, teisėto kunigo Kajafo paaukotas nisano 14, nei D-vas apskritai kuriuo nors kitu Apreiškimu NIEKAD neatšaukė AMŽIAMS įsteigto šventimo nisano 14 d. pagal biblijinį mėnulio-saulės kalendorių.
KLAUSIMAS: kuriuo pagrindu iš gojų kilusieji krikščionys (tradiciškai manantys, kad išrinktumas nuo žydų „perėjo" jiems) švenčia Paschą kitaip nei D-vo aiškiausiai visiems laikams nustatytą nisano 14 d. pagal mėnulio-saulės kalendorinį skaičiavimą? Kas „atšaukė“ Paties D-vo žodžius?
ATSAKYMAS: 325 m. D-vo žodžius „atšaukė" tada dar net nepakrikštytas Romos imperijos imperatorius Konstantinas savo laišku pirmajam nežydiškam visuotiniam krikščionių susirinkimui tokiais žodžiais: „kad per uolumą ir maldas, niekaip nebūtų leista išniekinti jūsų proto tyrumo bent kuo nors susiderinant su šių išgamų [t.y. žydų tautos] papročiais /.../ kad neturėtume nieko bendra su šių mūsų Viešpaties išdavikų ir žudikų darbais.“  Tekstas atitinka 1839 m. pastoriaus Boyle anglišką vertimą iš Eusebijaus Kesariečio „Bažnyčios istorijos", t.y. Isaac Boyle, A Historical View of the Council of Nicea, T. Mason and G. Lane, N-York 1839. Abejojančius šiais vertimais galima nukreipti į to paties Konstantino laiško versiją Teodorito Kiriečio „Bažnyčios istorijoje", vertimas iš anglų kalbos [48]: „... ši netvarka turi būti atitaisyta, kad mes daigiau nebegalėtume turėti nieko bendro su tais tėvažudžiais ir mūsų Viešpaties žudikais (this irregularity must be corrected, in order that we may no more have anything in common with those parricides and the murders of our Lord).“
Nesvarbu, iš ko šis ketinęs pasikrikštyti romėnų pagonis išgirdo, neva žydai „D-važudžiai“. Svarbu tačiau, kad tokiu pavidalu išdėstytas PRAKEIKIMAS Abraomo palikuonims (plg. Pr 12:3) buvo save krikščionimis laikiusių VYSKUPŲ (daugiausia – graikų) vieningai palaikytas Susirinkime, nutarusiame švęsti Paschą atskirai nuo žydų. Skirtingai nuo Konstantino, dauguma tų vyskupų negalėjo nežinoti, kad pirmojoje krikščionių Bažnyčioje būta TŪKSTANČIŲ žydų (plg. Apd 2:41, 4:4, 21:20), kurie drauge su visais kitais žydais buvo pagonių Romos kariuomenės išstumti iš savo tėvynės po pirmojo romėnų–žydų karo ir Bar Kochbos sukilimo. Šie žydai išsisklaidė už imperijos ribų ir dar šimtmečiais buvo išlikę neva „eretinėse“ (pagal graikų apibrėžimus) grynai žydiškose „ebionitų sektose" (neminint žydų, įsiliejusių į Siroaramėjų bažnyčią). Į juos, kaip į žydus, o tuo pačiu atbuline tvarka ir į visus pirmuosius krikščionis, kaip žydų tautos atstovus, perėjo ir 325 m. Susirinkimo prakeikimas, kaip į „D-važudžius“ (šitas prakeikimas jau politkorektiškai šalinamas arba iškreipiamas interneto siūlomuose vertimuose, nurodomuose Vikipedijos bei liuteronų resursų, bet jį tebeišlaiko Conservapedia, pasiremianti Boyle).
Nikėjos susirinkimas turėjo tokį formalų pasiteisinimą, kad Israelio žemėje tikrai nebebuvo nė 1 vyskupo žydo, kuris būtų atstovavęs pirminei žydų Bažnyčiai. Tačiau iš kur jie galėjo rastis būdami romėnų išvaryti ir (būtent tada ir) pakeisti kolonistais graikais? O jei nebūta vyskupo, vadinas neva nebūta ir tautai atstovavusios Bažnyčios, vadinas VISI žydai neva „atmetė" J-šūa! Šitaip Romėnų imperijos patriotai graikai, bet ne imperijos priešai žydai, pasirodė esantys karšti sadukėjų elito, t.y. Kajafo Sinedriono, teisėtumo pripažinėjai!
Tik nesuprantama, kodėl 325 m. prakeikimo neva išvengė Pats Mesijas J-šūa, Jo Motina ir keliasdešimt pirmųjų apaštalų bei vyskupų! Šitokio prakeikimo klausimas, be abejo, ne mūsų, bet Paskutiniojo Teismo kompetencija.
Užtat gerai suprantama, kad po prakeikimo radosi ir konkrečios priemonės krikščionims nuo „šventos prigimtinio alyvmedžio šaknies“ (Rom 11:16–26) atskirti: 364 m. vietinis Laodikėjos susirinkimas, grasindamas ANATEMA (!), uždraudė krikščionims (kad ir žydams) švęsti VISAS D-vo Šventajame Rašte įsakytas AMŽINAS šventes, pradedant nuo Šabato (prieštaraujant „per neapsižiūrėjimą“ Mt 24:28 paliktam Kristaus pasakymui, rūpestingai pašalintam iš Mk 13:18) kaip žydiškas! Laimei, daugelis Rytų bažnyčių, pradedant nuo Antiochijos, tam nepakluso ir nisano 14-ąją dar buvo ilgai švenčiama dėl šv. apaštalo Jochanano (Jono) autoriteto, o Šabato, kaip D-vo nustatytos septintosios dienos šventumas, išliko net ir mūsų dienų ortodoksų bažnyčiose (tegu nieko neklaidina per Petro I reformas Maskolijoje įvestas vakarietiškas savaitės dienų skaičiavimas!)