PILATO TEISMAS IR ŽYDŲ TAUTOS KALTĖ

        Evangelijos dėsto, kad Kristus buvo nukryžiuotas žydų, nepaisant Pilato („Piloto“) noro Jį išgelbėti. Paprasti tikintieji net neįsivaizduoja, kokį žvėrį laiko Kristaus gelbėtoju, kad tai nesiderina su išlikusiais duomenimis apie Pilato žiaurumą ir amoralumą. Tačiau tikint Evangelijų pasakojimu, įdomiausia yra ne tai, bet kokiu stebuklingu būdu vos 100 žmonių minia (daugiau prie pretorijos ir nebūtų sutilpę, – be to, kas visiems pranešė per televiziją ar SMS apie Pilato teismą, ir dar šventės išvakarėse?) sugebėjo užtraukti kaltę už nukryžiavimą milijonams nieko apie tai nežinojusių žmonių. Jei visi žydai jau žinojo apie J-šūa ir Jo nekentė, kaipgi tuomet tik po 50 dienų vien tik Jeruzalėje radosi apie tris tūkstančius krikščionių (o kur dar provincija ir pagaliau pats centras – Galilėja)??? – plg. Lietuvą, kur krikščionybė buvo įvesta tik XIV a. po teritorinių netekčių bei gudriam Jogailai atsiradus.
        Ar neatrodo, kad saujelės nusidėjėlių šauksmas, neva galėjęs uždėti kaltę visai milijoninei tautai, yra paprasčiausias antisemitinis marazmas?
       Dar pamąstykime apie „įrodymą“: pagal Mato 27:25, nusidėjėliai šaukė „Jo kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų!“
       Net Benediktas XVI ta proga pareiškė, kad D-vas gailestingas atleisti kaltę, nors prie šios (atsiprašau, PRIVALOMOS pagal Evangeliją nesąmonės) pridūrė dar ir tiesos žodį (sk. toliau apie prasmę).
       Kurie ne katalikai, net „apgailestauja“, kaip toks sakinys neva paskatino pasaulinį antisemitizmą. Vadinas, jiems jis nepriimtinas! Taip kalbėdami jie nepastebi Jono Evangelijos antisemitizmo („Jūsų tėvas velnias“, Jn 8:44, – kontekstas leidžia suprasti pravoslaviškai, kad sakoma visai tautai, ne vien jos vadams) ir net ne vien Jono – plg. Mato 8:12: „O Karalystės sūnūs bus išmesti į išorės tamsą, ten bus verksmas ir dantų griežimas“ – vad. Pakeitimo reorija – tt., tt.). Taigi iš protestantų, kurie sustabmeldino raidę, mažiauisiai reikia tikėtis suvokimo. 
        Abejonės ar net dalinis teksto neigimas ne nuodėmė, jei susiduriama su akivaizdžiu absurdu, neva saujelės žmonių riksmas gali uždėti šimtmečių kaltę milijonams visos tautos žmonių.
        Problemos esmę sudaro dviejų sluoksnių buvimas Evangelijose: pirminio žydų ir vėlesnio nuo žydų karuose nukentėjusių Romos šalininkų graikų, kurie Romos karų su Judėja metais (66–135) jas kūrybiškai daugino perrašinėdami. 
        Viena yra Geroji Žinia, kuriai priklauso Kalno pamokslas, darnoje su juo esantys Kristaus pasakymai ir pranašystes atitinkanti pati Jo Auka ant Kryžiaus.
        Kita – akivaizdžiai abraominiam pasauliui neįmanomi dalykai, kaip Kraujo gėrimas (ne juo šlakstymas! – plg. Matą (26:28) ir visai kitaip – pas Luką (22:20) apie Taurę, kurios (t.y. Kančios) gėrimo esmė aiškiai išsakyta Zavdãjo („Zebediejaus“) sūnų motinai (Mt 20:20–23). Draudimas gerti kraują pasirodė graikams itin nesuvokiamas, nes viso nežydiško pasaulio pagonims kraujo gėrimas labai sveikas, o ką pasakytum apie Paties Kristaus Kraują! Arba plg. aiškiai graikiškus kilometrinius palyginimus, kaip apie išmintingą skolinimo kvitų padirbėją (Lk 16:1–9) arba palūkininkavimo pagyrimą (Mt 25:27). 
          Kol krikščionys laikysis graikų priveltos mitologijos, tol tik į naudą „teologams“ ateistams.
        Pauliaus laikais, kada dar necirkulkiavo jokios Evangelijos, krikščionybė jau buvo autentiška, o tai: dalyvavimas (kartu nusikryžiavimas, Gal 2:19) Aukojamame Kristaus Kūne totaliai atperkant kiekvieną, prisipažįstantį kaltu nuodėmėmis dėl Pralieto Kristaus Kraujo. Kuris nepripažįsta savęs kaltu, ant kurio ir jo nelaimingų vaikų to Kraujo nėra, tas amžinai žuvęs (plg. provaizdį, kada žmonės turėjo būti šlakstomi aukos krauju Šventykloje: Iš 29:21, Kun 14:7, o iki tol – visų žydų apšlakstymą krauju sudarant Sandorą prie Sinajaus kalno: Iš 24:8, Hebr 12:24).
        Graikiškas klodas aptemdė šį suvokimą perkėlęs kaltę į žydus, nors, be abejo, Žydų Karalius ir pasaulio Išganytojas visų pirma pasiaukojo už pirminę D-vo Tautą, nes būtent į ją turi būti priimti viso pasaulio žmonės (tegu nesišiaušia, kad pirmieji ˜– „žydai“, nuo pavadinimo niekas nesikeičia).
        Taigi matome, kad kita vertus, žodžiai „Jo Kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų“ yra didžiai prasmingi. 
        Nuodėmė yra abejoti tuo, kuo nėra jokio pagrindo abejoti.
        Nėra abraominei tikrovei prieštaraujančio fakto, kuris būtų nesuderinamas su Pilato teismu, su Erodo Antipos buvimu Jeruzalėje, su siuntimu pas Erodą, su Viešpaties pajuokimu karaliumi, su Judo asmeniu, kuris greičiau ne mokinys išdavikas, bet romėnų žvalgas pas žydus, buvęs gerai žinomas Kajafai (Kajafui). Nėra pagrindo abejoti garsiaias Kajafos žodžiais „Geriau, kad vienas mirtų už žmones nei visa tauta žūtų“, jie net raktiniai.
       Kita vertus, dar nuo 1949 m. mokslas kelia pagrįstą mintį, kad Ješūa Baraba, Tėvo Sūnus, t.y. J-šūa Bar-Abba, ir yra „išdvejintas“ Kristus, išstūmus jį į „žydus“, kaip nusikaltėlį, kurį neva pasirinko žydai. Bar-Abbos vardas Ješūa buvo Bažnyčios pašalintas iš teksto, bet jo buvo neįmanoma pašalinti iš rankraščių!
       Lygiai taip, nelabai garsus mokinys populiariausiu vardu Jehūda (jis netinkamai priekaištauja Kristui, kodėl Tas ketina apreikšti Save mokiniams, bet ne pasauliui, Jn 14:22), išdvejintas į išdaviką, nes vardas reiškia judėjas=žydas, o tai labai tiko antisemitams graikams, kad žydai būtų laikomi iššdavikais. Nė kiek nėra pagrindo abejoti, kad tikrasis (romėnų informatorius?) Jehūda gavo iš Kajafos 30 sidabrinių (nors už juos pirktos žemės istorija nesutampa Evangelijoje ir Apaštalų darbuose ir toks nesutapimas tikriausiai ir rodo, kad mokinio išdaviko siužetas paimtas iš liaudies padavimų). 
        Bandymas rekonstruoti įvykius neantisemitiškai nėra neįmanomas.
        J-šūa tikrai buvo minių paskelbtas Karaliumi ir įžengęs su miniomis į Šventyklos teritoriją, padarė ten tvarką, o apsauga nedrįso įsikišti prieš galingą minią. Kajafa puolė į paniką, kad dėl minios, skelbusios karalių, bus, kaip ir kalbėjo kiti, išmestas iš vadovavimo, kurį perims romėnai, o jį patį gal ir nubaus mirtimi. Todėl jis paskubėjo nusiųsti jam žinomą romėnų žvalgą Jehūdą pas Pilatą su „atgaila už sukilėlius jo Šventykloje“ prašydamas duoti Jehūdai pusę kohortos karių (manipulą) maištininkams suimti. Už tai Jehūda dar gavo iš jo ir tuos 30 sidabrinių. 
         Rezultatas buvo tas, kad pas Pilatą buvo atvestas J-šūa su mokiniais, o ne ginkluotų sukilėlių dalinys. Pilatui paklausus, kur jų ginklai, jam buvo parodytas Petro kalavijas ir vergas, kuriam buvo juo nukirsta ausis. O paklausus apie ausį, buvo atsakyta, kad maištininkų vadas ją tuoj ir pagydė.
       Tokie „sukilėliai“ vertė Pilatą nusijuokti ir jis paklausė J-šūa, kurgi jo kariai ir karalystė. Tam prabilus apie Tėvą ir Dangaus Karalystę, Pilatas dar labiau pralinksmėjo, paleido mokinius, o J-šūa nusiuntė pas Erodą. 
        Šis pasakojimas juo labiau nesuteikia pagrindo abejonėms.
        Grąžinus Kristų karaliaus drabužiais, Pilatas jau buvo įsitikinęs, kad tai vietiniai žydų nesutarimai ir sakė, kad paleidžia J-šūa Tėvo Sūnų (J. Bar-Abbą) nerasdamas jokio pavojaus Romos valdžiai. Matydamas, kad sumanymas žlunga ir jis rizikuoja net nenusikratyti J-šūa, Kajafa su šalininkais ėmė šaukti, kad J-šūa turi mirti pagal žydų Įstatymą. Tuo pat metu būtent Kristaus šalininkai ėmė skanduoti minioje „Paleisk Tėvo Sūnų! Tėvo Sūnų!“
        Tada Pilatas sakė kajafininkams: „Jei taip norite, patys ir nubauskite!“ t.y. LEIDO žydams patiems vykdyti miries nuosprendį prieštaraujant nustatytai romėnų tvarkai. Nenorėdami pralaimėti ir bijodami dalyvauti pažeidžiant romėnų įstatymus Kajafos šalininkai prigąsdino Pilatą, kad skųsią jį Romai, kaip nesielgiantį pagal potvarkius ir dar pataikaujantį žmogui, skelbiančiam save karaliumi, pridurdami „[Tai ne tavo (Pilato) bėda, nes] JO KRAUJAS ANT MŪSŲ IR MŪSŲ VAIKŲ!“
        Šis argumentas ir suveikė, nes Pilatas jau ir taip buvo pagarsėjęs įstatymų pažeidimais bei kyšininkavimu, o žydai turėjo patyrimą skųstis Romai. Bet nusileidęs, Pilatas išliejo savo PANIEKĄ žydams ir asmeniškai Kajafai liepdamas pritvirtinti prie Kristaus kryžiaus ne lentutę su kaltės pavadinimu, bet užrašą „Žydų karalius“.
        Taigi esmė išlaikyta be akivaizdaus graikiško antisemitinio marazmo, kada visa tauta kaltinama „D-vo nužudymu“ dėl saujelės rėksnių. Tai ne bandymas „reviduoti“ Evangeliją, bet bandymas autentiškai be prieštaravimų suvokti Tekstą. Teksto atlkūrimas yra normali filologinė procedūra.

IŠVADOS
Nėra pagrindo traktuoti Kristaus nukryžiavimą kaip žydų tautos valios apraišką. Priešingai, 50 dienų po nukryžiavimo tūkstančiai žydų prisijungė prie Jo Bendruomenės vien tik Jerūšalaime. Vietiniai ir Azijos graikai prisijungė vėliau, bet romėnų pradinėje stadijoje beveik nebuvo. Tuo metu Žydų Bažnyčios augimo tempai nebuvo menkesni nei bet kur kitur už Palestinos ribų. Nepaisant to, melas apie „žydus, kurie užmušė Jėzų“ tapo organine tradicinės krikščionybės dalis tokiu laipsniu, kad Nikėjos išpažinimas IŠ TIKRŲJŲ reiškia štai ką:

Necatus a Judeis in cruce sub Pontio Pilato - Valdant Poncijui Pilotui žydų nužudytas ant kryžiaus

Štai kodėl per du tūkstantmečius žydai tapo „krikščionių“ atstumti nuo J-šūa. Štai kodėl tradicinė krikščionybė ir jos pagimdyta pasaulinė civilizacija yra antisemitinė iš pagrindų, o tai neišvengiamai vedė į genocidą, Hitlerį ir Aušvicą.