ŠAVŪ‘OT
KAIP AMŽINASIS ŠABATAS
Šavū‘ot,
hebr. šābū‘ōt
(‘savaitės’)
‘Sekminės’– senovinė pirmojo kviečių derliaus
šventė, kurios metu prisimenamas Toros dovanojimas Israeliui,
taip pat Šventosios Dvasios atsiuntimas JHS priėmusiai Mesiju D-vo
tautai. Šavū‘ot švenčiama sivãno 6–7 d. diasporoje ir sivano 6 d. Israelyje
pagal rabinišką halachinę tradiciją.
Tačiau Jubiliejų Knygą (II a. pr. Kr. premasoretinė Tora) suderina
Įst 16:9 su Kun 23:11 taip, kad aiškėja Šavū‘ot, kaip Paschalinio
Šabato atbaigimo reikšmė: Šavū‘ot reikia švęsti pabaigus 49 dienų
‘omero
skaičiavimą, pradėtą kitą dieną po paschalinio šabato tiesiogine
savaitės dienos, bet ne poilsio prasme, t.y. „kilnojamai": gauname
pirmąją savaitės dieną. Tai suteikia Šavū‘ot kur kas gilesnę
mesijinę prasmę negu Šventosios Dvasios atsiuntimo Bažnyčiai dienos:
juk Septintosios dienos Ramybės pilnatvė po šešių Kūrimo dienų atbaigiama
Aštuntąją Amžinosios ateities Karalystės dieną tarp
savęs niekaip nesusijusiose talmudinėje ir seniausiojoje krikščionių
eschatologijose.
Pažiūrim dabar: mesijinis Pesachas prasideda nisano 14 d., Atperkamosios
Aukos dieną, o kur nisano 16 Prisikėlimas? Gal jo nereikia švęsti?
Kadangi Tora ne „panaikinta", bet kiekvienas teiginys turi
pamatinę giluminę reikšmę, Prisikėlimas pasirodo 7 savaitėmis
vėliau jau ne šiaip sivano 6 d., bet pabaigus ‘omero skaičiavimą
pirmąją savaitės dieną, t.y. Viešpaties Prisikėlimo dieną. Tai
suteikia mesijiniams žydams galimybę švęsti Šavū‘ot pirmąjį
sekmadienį pabaigus ‘omero skaičiavimą
(kompromisinis sprendimas būtų švęsti Šavū‘ot nuo tradicinės
datos iki eilinės pirmosios savaitės dienos imtinai).
Mesijinę Toros
švenčių simbolika gali būti iki galo atskleista tik mesijinio judaizmo
– visõs žydų tradicijos pagrindu stebuklingai atsikuriančios
apaštalinės Jaakovo (Jokūbo ) Bažnyčios.
Ji negali būti pilnai suvokta tradicinio rabiniško (halachinio)
judaizmo, kuris po daugelio įtikėtų, bet galų gale visuotinai atmestų
„mesijų" iš tikrųjų net „be mūšio" atidavė mesianizmo
sąvoką JHS išpažinėjams, o atkūrus Israelį parodė esąs jau iš
esmės kita nei Mozės religija, kuriai negalioja Toros reikalavimai
aukoti Šventyklos aukas: iš tikrųjų nebetikint Mesijo, Šventyklos
atkūrimas atidedamas iki Jo atėjimo („Kuris pats ją atkursiąs")
(plg. Šventyklos atkūrimą kaip grįžimo iš Babilonijos nelaisvės
įprasminimą!)
Tačiau mesijinė Toros švenčių simbolika juo labiau negali būti
suvokta tradicinės krikščionybės, kuri įsitvirtino kaip romėnų
imperinė antižydiška ideologija 325 m., prakeikus visą D-vo
išrinktąją tautą „išgamomis" ir „D-važudžiais".
Nuolat lūžtanti, iš vidaus susipriešinusi (Pr 12:3 pasekmė),
suakmenėjusi ne menkiau nei sadukėjų laikų tradicija, tai savo ruožtu
nauja religija lyginant su pirmine apaštaline. Šioje naujoje religijoje
kanonai ir dogmatai užėmė Sandorų proceso (Toros) vietą, D-vo
įsakytos šventės pakeistos savo įvestomis, o pats Toros tekstas iš
tikrųjų bet kada gali būti pavadintas „kanaaniečių tautosaka"
(plg. D-vo Žodį paneigiantį vertėjo kunigo A. Rubšio komentarą prie
Kun 16:8 apie atpirkimo ožio siuntimą į dykumą pas Azazelį: Kanaaniečių
ir hebrajų įsitikinimu, piktoji dvasia Azazelis gyvenusi dykumoje).
Tokiai krikščionybei Pats D-vas tik priedas prie dogmatų, todėl ir
Biblijos tekstas reikalingas nebent „doktrinai" paremti. Jau po judėjų
karų (o ypač po 115–117 m. žydų sukilimo visose provincijose, vad. Kitos
War) D-viškąjį žydų išrinktumą „pakeitė“ antižydiškai
nusistačiusių Romos imperijos graikų ir kitų nežydų sau priskiriamas
išrinktumas, skirtas pateisinti etninį priešiškumą žydams religiškai:
Israelis kaip tauta ir šalis tampa „krikšioniškomis“, o „išgamoms
D-važudžiams“
žydams (Pats JHS, Jo Motina, mokiniai ir visa daugtūkstantinė pirmoji
Bažnyčia jiems neva nepriklausė, bet sudarė „Naująjį Israelį“) belieka
pereiti į šią ne apreikštinę, bet žmonių naujai sukurtą religiją ir tapti nebe žydais.
Tačiau dabartinis buvusio kriščioniško pasaulio atkritimas į pagonybę ir
reikalas gelbėti paskutinius tikinčius į JHS Mesiją krikščionis rodo ką priešinga:
1967 m. galutinai baigėsi „genčių (hebr. gōjīm, bet versta
„pagonių“) laikai” (Lk 21:24), todėl ne žydai turi kažkur „pereiti“, bet krikščionys norėdami būti
išgelbėti, turėtų grįžti prie judėjiškų apaštalinio tikėjimo
šaknų.
|