ŠAVŪ‘OT  KAIP  AMŽINASIS  ŠABATAS

Šavū‘ot, hebr. šābū‘ōt (‘savaitės’) ‘Sekminės’– senovinė pirmojo kviečių derliaus šventė, kurios metu prisimenamas Toros dovanojimas Israeliui, taip pat Šventosios Dvasios atsiuntimas JHS priėmusiai Mesiju D-vo tautai. Šavū‘ot švenčiama sivãno 6–7 d. diasporoje ir sivano 6 d. Israelyje pagal rabinišką halachinę tradiciją.
Tačiau Jubiliejų Knygą (II a. pr. Kr. premasoretinė Tora) suderina Įst 16:9 su Kun 23:11 taip, kad aiškėja Šavū‘ot, kaip Paschalinio Šabato atbaigimo reikšmė: Šavū‘ot reikia švęsti pabaigus 49 dienų ‘omero skaičiavimą, pradėtą kitą dieną po paschalinio šabato tiesiogine savaitės dienos, bet ne poilsio prasme, t.y. „kilnojamai": gauname pirmąją savaitės dieną. Tai suteikia Šavū‘ot kur kas gilesnę mesijinę prasmę negu Šventosios Dvasios atsiuntimo Bažnyčiai dienos: juk Septintosios dienos Ramybės pilnatvė po šešių Kūrimo dienų atbaigiama Aštuntąją Amžinosios ateities Karalystės dieną tarp savęs niekaip nesusijusiose talmudinėje ir seniausiojoje krikščionių eschatologijose.
Pažiūrim dabar: mesijinis Pesachas prasideda nisano 14 d., Atperkamosios Aukos dieną, o kur nisano 16 Prisikėlimas? Gal jo nereikia švęsti? Kadangi Tora ne „panaikinta", bet kiekvienas teiginys turi pamatinę giluminę reikšmę, Prisikėlimas pasirodo 7 savaitėmis vėliau jau ne šiaip sivano 6 d., bet pabaigus ‘omero skaičiavimą pirmąją savaitės dieną, t.y. Viešpaties Prisikėlimo dieną. Tai suteikia mesijiniams žydams galimybę švęsti Šavū‘ot pirmąjį sekmadienį pabaigus ‘omero skaičiavimą (kompromisinis sprendimas būtų švęsti Šavū‘ot nuo tradicinės datos iki eilinės pirmosios savaitės dienos imtinai).

Mesijinę Toros švenčių simbolika gali būti iki galo atskleista tik mesijinio judaizmo – visõs žydų tradicijos pagrindu stebuklingai atsikuriančios apaštalinės Jaakovo (Jokūbo ) Bažnyčios.
Ji negali būti pilnai suvokta tradicinio rabiniško (halachinio) judaizmo, kuris po daugelio įtikėtų, bet galų gale visuotinai atmestų „mesijų" iš tikrųjų net „be mūšio" atidavė mesianizmo sąvoką JHS išpažinėjams, o atkūrus Israelį parodė esąs jau iš esmės kita nei Mozės religija, kuriai negalioja Toros reikalavimai aukoti Šventyklos aukas: iš tikrųjų nebetikint Mesijo, Šventyklos atkūrimas atidedamas iki Jo atėjimo („Kuris pats ją atkursiąs") (plg. Šventyklos atkūrimą kaip grįžimo iš Babilonijos nelaisvės įprasminimą!)
Tačiau mesijinė Toros švenčių simbolika juo labiau negali būti suvokta tradicinės krikščionybės, kuri įsitvirtino kaip romėnų imperinė antižydiška ideologija 325 m., prakeikus visą D-vo išrinktąją tautą „išgamomis" ir „D-važudžiais". Nuolat lūžtanti, iš vidaus susipriešinusi (Pr 12:3 pasekmė), suakmenėjusi ne menkiau nei sadukėjų laikų tradicija, tai savo ruožtu nauja religija lyginant su pirmine apaštaline. Šioje naujoje religijoje kanonai ir dogmatai užėmė Sandorų proceso (Toros) vietą, D-vo įsakytos šventės pakeistos savo įvestomis, o pats Toros tekstas iš tikrųjų bet kada gali būti pavadintas „kanaaniečių tautosaka" (plg. D-vo Žodį paneigiantį vertėjo kunigo A. Rubšio komentarą prie Kun 16:8 apie atpirkimo ožio siuntimą į dykumą pas Azazelį: Kanaaniečių ir hebrajų įsitikinimu, piktoji dvasia Azazelis gyvenusi dykumoje).
Tokiai krikščionybei Pats D-vas tik priedas prie dogmatų, todėl ir Biblijos tekstas reikalingas nebent „doktrinai" paremti. Jau po judėjų karų (o ypač po 115–117 m. žydų sukilimo visose provincijose, vad. Kitos War) D-viškąjį žydų išrinktumą „pakeitė“ antižydiškai nusistačiusių Romos imperijos graikų ir kitų nežydų sau priskiriamas išrinktumas, skirtas pateisinti etninį priešiškumą žydams religiškai: Israelis kaip tauta ir šalis tampa „krikšioniškomis“, o „išgamoms D-važudžiams“ žydams (Pats JHS, Jo Motina, mokiniai ir visa daugtūkstantinė pirmoji Bažnyčia jiems neva nepriklausė, bet sudarė „Naująjį Israelį“) belieka pereiti į šią ne apreikštinę, bet žmonių naujai sukurtą religiją ir tapti nebe žydais.
Tačiau dabartinis buvusio kriščioniško pasaulio atkritimas į pagonybę ir reikalas gelbėti paskutinius tikinčius į JHS Mesiją krikščionis rodo ką priešinga:
1967 m. galutinai baigėsi „genčių (hebr. gōjīm, bet versta „pagonių“) laikai” (Lk 21:24), todėl ne žydai turi kažkur „pereiti“, bet krikščionys norėdami būti išgelbėti, turėtų grįžti prie judėjiškų apaštalinio tikėjimo šaknų.