LAODIKĖJA 384:
D-VO ATSTŪMIMAS DAR IKI ATEISTŲ

383/384 m. Laodikėjoje sušauktas Bažnyčios susirinkimas buvo lokalinis 37 vyskupų sinodas. Tačiau jo sprendimai sustiprino dar I a. gimusią naujos, nežydų krikčionybės raidos kryptį, kuri tapo įteisinta (tada dar nepakrikštyto) imperatoriaus Konstantino vadovautame 1-jame Nikėjos Susirinkime 325 m. Du iš Laodikėjos sinodo paskelbtų kanonų turėjo nepaprastą reikšmę: 29-asis, uždraudęs tą iš 10 D-vo įsakymų, kuris naujai antižydiškai bažnyčiai atrodė labiausiai žydiškas, ir (jei ne vėliau pridėtas) 60-asis, apibrėžęs Šventojo Rašto kanoną.

29-asis kanonas skelbia:
Krikščionys neturi žydauti ilsėdamiesi per šabatus, bet tą dieną PRIVALO dirbti, verčiau tegu garbina Viešpaties dieną,
kurią, JEI jie GALI, tegu ilsisi kaip krikščionys.
Tačiau jei kurie nors išaiškės žydaujant, TEBŪNIE TOKIEMS ANATEMA nuo KRISTAUS!

Šis sprendimas nuosekliai pratęsia Konstantino prakeikimą žydų tautai jo laiške 325 m. Nikėjos susirinkimui. Viso to tikslas – tapti visiškai atskirtiems nuo pirminės apaštalinės žydų Bažnyčios ir pakeisti ją nežydų bažnyčia, neva pačia esančia pirmine ir apaštaline vardan pataisyto įsivaizduojamo nežydo Kristaus.

Vėliau tai buvo Romos Katalikų Bažnyčios jau post factum aiškinama, kaip laikymasis D-vo įsakymo, perkelto į 1-ąją savaitės dieną (sekmadienį) prisimenant Kristaus Prisikėlimą ir tuo pačiu – pasaulio perkūrimą naujai.
Šios traktuotės pradžia pasirodo Konstantinopolio kanauninko Teodoro Balsamono (XII a.) raštuose, neva 29-asis kanonas įvedė poilsį kitą – 1-ąją savaitės dieną (Viešpaties dieną): „tą dieną jie TURI susilaikyti nuo fizinio darbo ir eiti į bažnyčią“. 
Tai melas, to nereikalaujama, nes kanonas teigia „verčiau“, „jei jie gali“ (kaip pats Balsamonas toliau ir nurodo), bet ne „turi“: mat anatema buvo daug svarbesnė už įsakytą poilsį. D-vo ĮSAKYMO nebėra! 
Pastebėjus klaidą, po II Vatikano susirinkimo prisiminta senovinė mintis dėl 1-osios Kūrimo dienos perėjimo į eschatologinę 8-ąją dieną, o tai atgaivina amžinosios 8-osios Poilsio dienos koncepcią, aptinkamą ir Talmude.

Teologai, kurie tebebando „taisyti“ situaciją, aiškina, kad Kristui įvykdžius Įstatymą, pastarasis neteko galios, o po Prisikėlimo viskas kuriama iš naujo. Tai savo ruožtu melas jau pagal Mt 5:17–18:
Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol
[gr. héōs] dangus ir žemė nepraeis, nė viena jota ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol [gr. héōs, Č. Kavaliausko praleista] visa išsipildys (héōs ’àn pánta génētai). Net du kartus pabrėžta kol !
Todėl ‘visa’ čia reiškia laukiamą Kristaus atėjimą, plg. Apr 21:5: Štai aš VISĄ darau nauja! Taip pat Apr 22:7,12: Štai Aš ateinu greit! Kitaip kokią prasmę turėtų žodžiai ‘kol dangus ir žemė nepraeis’?
Būtent „todėl D-vo tautai dar lieka šabatavimas“ (Hebr 4:9). Tai nėra nei iš visų jėgų iškraipoma „D-vo tautõs dar laukia šabãto
[liet. „šabo“] poilsis“, nei „palieka sekmadienio poilsis“: čia nieko neapgausi, nes graikiškai yra juodu ant balto σαββατισμός, lotyniškai sabbatismus, o tai ir yra „šabatavimas“.
Ir kaip gali būti kitaip, jei ne tik Mozės Įstatymas pagrindžia 7-osios dienos poilsį D-vo poilsiu visą amžinybę anksčiau už paties Abraomo, žydų ir Mozės Įstatymo atsiradimą, bet Viešpats JHS Pats aiškiai nurodo Šabato šventumą žodžiais apie laika JAU PO ATPIRKIMO: Melskitės, kad jūsų pabėgimas nebūtų žiema arba per Šabatą (Mt 24:20) – šį „eretinį“ žodį kažkoks „antižydaujantis“ graikas įsigudrino ištrinti iš Marko Evangelijos 13:18 tikriausiai romėnų–žydų karų bei žydų sukilimų 115–117 ir 132-135 metais, kada žydai jau tapo „visų žmonių priešais“ (1 Tes 2:15).
Pagaliau, kaip sako Ješaja (Izaijas) 40:28, “Argi tu nežinai, ar nesi girdėjęs, kad VARDAS yra Amžinasis D-vas? Visų žemės galų Kūrėjas nei nusilpsta, nei pavargsta.“ Tad jei kas nori atrasti D-vo poilsį „po visų darbų, kuriuos Jis buvo padaręs“ (Pr 2:2), tegu tad pamąsto apie JHS poilsį Kape Šabato Dieną po visų Atpirkimo darbų, kuriuos Jis buvo padaręs.

Laodikėjos Sinodo pasikėsinimas į vieną iš pirmos eilės, t.y. svarbiausių D-vo Įsakymų, tuo pačiu yra ir pasikėsinimas į visus 10 D-vo Įsakymų, kurie iki šiol tebėra pripažinti visuose iš begalėsi 325 m. įkurtos Konstantino Bažnyčios atsišakojimų. Ogi ir Pats Viešpats JHS savo ruožtu mini  10 D-vo Įsakymų, nors ir be pradinių, kurie buvo aiškūs kiekvienam žydui, be to, pridėdamas ir Kun 19:18, nes turbūt būtent į tuos įsakymus visada kreipė dėmesį Jo paklausęs turtingas jaunuolis: Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų /.../ Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neliudyk melagingai, gerbk savo tėvą ir motiną, mylėk savo artimą kaip pats save  (Matthew 19:17–19).

Tai kokios išvados? O štai tokios:

DEKALOGAS,
PERINTERPRETUOTAS PAGAL 384 M.
LAODIKĖJOS SINODO 29-ĄJĮ KANONĄ

1. Konstantinas Didysis ir Kristus išvedė tave iš žydų įstatymo jungo. Neturėk kitų dievų, jei galėsi.
2. Negamink atvaizdų, jei galėsi.
3. Neminėk D-vo vardo be reikalo, jei galėsi.
4. Neatmink ir nešvęsk Šabato dienos, ilsėkis sekančią dieną, jei galėsi.
5. Gerbk savo tėvą ir motiną, jei galėsi.
6. Nežudyk, jei galėsi.
7. Nepaleistuvauk, jei galėsi.
8. Nevok, jei galėsi.
9.  Neliudyk melagingai prieš savo artimą, jei galėsi.
10. Negeisk nieko, kas yra tavo artimo, jei galėsi.