Mesijinis tikėjimas yra apaštalinis ir iš esmės ikinikėjiškas nepaisant dogminės įvairovės tarp dabartinių mesijinių žydų. Neilgam (ką reiškia D-vui kažkokie 1600 metų?) jis buvo nunykęs tarp žydų, ypač po to, kai 325 m. Romos imperatoriaus Konstantino iniciatyva buvo sušauktas visuotinis Bažnyčios susirinkimas Nikėjoje. Laiške susirinkimui imperatorius prakeikė žydus (plg. Gen=Berēšīt 12, 3!), kaip D-važudžius.
Konstantinas buvo sušaukęs susirinkimą arijonizmui pasmerkti, tačiau pats vėliau pasikrikštijo pas arijonų vyskupą. Tai rodo jo nesusigaudymą tikėjimo dalykuose ir leidžia įtarti, kad tikru laiško autoriumi galėjo būti imperatoriaus draugas Eusebijus Kesarietis, plg. laiško tekstą su tokiais „teologiniais“ tautos įžeidimais, kurie vargu ar būtų atėję į galvą profesionaliam kareivai Konstantinui: „... pirmiausiai visiems pasirodė negarbinga, švenčiant šią iškilmingiausią [Velykų] šventę, laikytis papročio žydų, kurie, bjaurūs niekšai! susitepę rankas šlykščiu nusikaltimu, pelnytai apakinti aptemus jų protui. /.../ atiduodu jūsų išmintingai įžvalgai, kad per uolumą ir maldas, niekaip nebūtų leista išniekinti jūsų proto tyrumo bent kuo nors susiderinant su šių išgamų papročiais /.../ kad neturėtume nieko bendra su šių mūsų Viešpaties išdavikų ir žudikų darbais.“ Tai ne tik žydų pakeitimo pagonimis Bažnyčioje teorijos pradžia. Tai yra ir nusikaltimas pakeičiant pirminę apaštalų Bažnyčią naujai įsteigta genčių Bažnyčia remiantis galbūt paties Eusebijaus falsifikacija. Jis išvardija 15 žydų vyskupų Jeruzalėje iki jos sugriovimo, kuomet Palestinoje tada jau būta dešimtys tūkstančių žydų krikščionių. Jie visi buvo romėnų pagonių išvaryti arba išnaikinti, kaip maištininkai, o Eusebijus ir mini maištininkus neva gavus pelnytą bausmę, kaip ir Jeruzalė, pervadinta Aelia Capitolina (Kapitolijaus velnio vardu – nieko sau krikščionis tas Eusebijus!) O juk maištininkai darė tą patį, ką ir makabėjai, kodėl čia „dvigubas standartas“? Juk Eusebijus nemotyvuoja Kristaus atmetimu, Lk 19:44, bet tik rodo proromėnišką imperinę poziciją, kitaip tariant, jis sako Konstantinui: tai ne mes, graikai ir romėnai, išpažįstantys Kristų, buvome imperijos priešai, bet jie, tie prakeikti žydai! Nesuprantama, kodėl tuomet jis padaro išimtį Pačiam J-šūa, Jo Motinai, mokiniams ir dar porai dešimčių asmenų – negi jie nebuvo žydai?
Panašu, kad naujai įsteigta konstantininė genčių (hebr. gōjīm) Bažnyčia iškilo romėnų išblaškytos pirminės krikščionių Bažnyčios sąskaita ją paneigdama, ištrindama net jos atmintį, sutapatindama ją su visa žydų tauta, neva d-vžudiška, kad priskirtų sau jos darbus ir nusikratytų konkurencijos kartu su ST pranašystėmis (neva „panaikintomis“). Toliau Istorijoje Eusebijus pamini ebionitus, kaip tamsią žydų sektą, nors tuo vardu vadinta daugybė išblaškytų skirtingų žydų krikščionių iki pat VII a., naujai įsteigtos Bažnyčios išstumtų taip, kad galų gale turėjo ištirpti daugiausia tarp krikščionių sirų, o tai ir buvo pirmųjų Kristaus sekėjų, Jokūbo ir Petro krikščionių, pabaiga. 
Dar vykstant judėjų karams su romėnais, ypač po 115–117 m. Kitoso karo, prasidėjo kruvini etniniai konfliktai tarp žydų ir pagonių graikų. Romos imperijos pagonys ėmė suvokti žydus kaip priešus. Tie, kurie buvo priėmę krikščionybę, pradėjo sparčiai tolti nuo žydų ir nenorėjo būti Romos valdžios painiojami su jais: tai buvo itin pavojinga, nes valdžia persekiojo juos už atsisakymą atnašauti įstatymines valstybines aukas, o juk tai ir buvo pamatinė pačių žydų karų priežastis! Romos ir Aleksandrijos pagonių kilmės krikščionys vengdavo rinktis per šabatus, kad nebūtų palaikyti žydais Jie tik svajojo, kad persekiojimai liautųsi ir jie galėtų laisvai gyventi kaip imperijos patriotai. Gausios pirmosios žydų Bažnyčios prisiminimas galėjo tik sutrukdyti „kompromituojančių“ „žydų papročių“ (t.y. D-viškų Toros įsakymų) atmetimą, nes pats tas atmetimas buvo pateisinamas tuo, neva visa žydų tauta atmetusi Mesiją.
Būtent tada Naujojo Testamento tekstuose ir ima rastis ideologiniai perrašinėtojų pakeitimai bei interpoliacijos, dėl kurių neišliko net pirminių autentiškų Evangelijų. Pvz., Jono Evangelija jau ištisai antižydiška, pašaliniam neįmanoma net įtarti, kad JHS ir mokiniai būtų žydai (šis žodis vartojamas tik neigiamai, tik kalbant apie priešiškus „farisiejus ir sadukėjus“, o dažnai net ir pakeičiant „žydais“ jų paminėjimą kitose Evangelijose), o iš Marko Evangelijos 13:18 akivaizdžiausiai yra išmesti žodžiai „arba per Šabatą“. 
Konstantinas baigė krikščionių persekiojimus, bet kokia kaina? Jis prakeikė žydus, o tuo legalizavo visą iki tol susikaupusį antisemitizmą, paneigdamas ir visą autentišką apaštalinę žydų krikščionių tradiciją. 
Žydų ostracizmas taip pat buvo ir senovinio institucionalizmo pasėkmė, t.y. požiūrio, pagal kurį tikėjimo priėmimas arba atmetimas tautoje yra tautos vadovų reikalas. Net jei ir 99 % visų žydų būtų priėmę JHS Israelio Mesiju, tačiau karalius ir aukštieji kunigai nebūtų, vis tiek visa tauta būtų tapusi prakeikta, kaip D-važudžiai. Šis ostracizmas labiausiai pravertė naujam klerikaliniam krikščionių elitui, ypač Palestinoje, kurioje apaštalinės žydų Bažnyčios grąžinimas nebūtų išėjęs į asmeninę naudą nė vienam naujam vyskupui iš graikų kolonistų. Tuo metu tebevyko kruvini kolonistų ir likusiųjų žydų konfliktai, kurie tęsėsi iki pat arabų atėjimo 7-ajame amžiuje, o Konstantinas tik sugriežtino ankstesnius antižydiškus imperijos įstatymus. 
Kita vertus, vykstant Bar Kochbos sukilimui, žydai krikščionys patys nelabai tiko būti tautos gynėjais: jie negalėjo dalyvauti sukilime jau vien todėl, kad Bar Kochba buvo paskelbtas mesiju, o jie jau buvo priėmę Mesiją JHS. Sukilėliai savo ruožtu nenorėjo matyti žydų krikščionių.
Romėnams numalšinus sukilimą 135 m., žydai krikščionys buvo susitelkę Peloje Dekapolyje, kur būdami žydų mažuma, neturėjo pakankamai jėgų atsiginti nuo gausėjančių graikų kolonistų. Tad visų pirma jie masiškai bėgo į ramesnes Siriją ir Arabiją, vėliau įsiliedami į Sirų Aramėjų Bažnyčią bei įvairias Mažosios Azijos ir Arabijos krikščionių grupes. Tėvynėje nebeliko nė vieno vyskupo žydo, atrodė lyg visa pirmoji Bažnyčia būtų „išgaravusi“. 
Nikėjoje 325 m. naujai įsteigtoji nežydų Bažnyčia pradėjo nuo to, kad prakeikė visus žydus D-važudžiais, išskyrus keliasdešimt žinomesnius asmenis. Nuo tol žydai turėjo įsilieti į pagonis, bet ne pagonys įeiti į Naująją Sandorą pirminėje Bažnyčioje. Kitaip jie turėjo likti prakeikti. 
Tad ar verta stebėtis, kad mūsų dienomis daugybė buvusių krikščionių atmetė „žydų D-vą“: Tai ne mūsų D-vas, mes turime savus dievus! Tokia tad yra loginė antižydiškos Eusebijaus pozicijos pabaiga:  keliasdešimt asmenų, Eusebijaus „rezervuotų“ savo naujajai europinei Bažnyčiai, Europai jau nebereikalingi visai. 
Beprasmiška tolesne iškrypusia krikščionybės raida kaltinti net nepakrištyto neofito imperatoriaus: Konstantinui rūpėjo ne tiek pats tikėjimas, kiek imperijos sutvirtinimas sėkmingai išbandymus atlaikiusia plintančia nauja religija. Priešingai, yra pagrindo įtarti kelis asmenis, ruošusius 325 m. pirmąjį Bažnyčios Susirinkimą Nikėjoje (iš tikrųjų – antrąjį po apaštalinio Jeruzalėje!), sunkiai nusikaltus Kristui. Niekas negalėjo iki tokio laipsnio amžiams atstumti žydus nuo Jo, kaip tai jiems puikiai pavyko. Nė vienas „ebionitas“ nebuvo pakviestas į Susirinkimą: jie visi iš anksto jau buvo pasmerkti „eretikais“ be jokių svarstymų.
Kaip pasekmė, Nikėjos susirinkimas panaikino žydų kalendorinį skaičiavimą Velykų dienai nustatyti nisano 14-ąją. Todėl jau vienas iš artimesnių paskesnių regioninių Bažnyčios susirinkimų (Laodikėjoje 364 m.) uždraudė krikščionims švęsti Šabãtą  (bet plg. Mt=Mattāj 24:20 !), kartu atmesdamas ir tam skirtą D-vo įsakymą (Ex=Šemōt 16:22, 23:12), kaip ir kitas Paties D-vo Toroje įsakytas „žydų šventes“. 
Visa tai verčia labai susimąstyti, ar 325 m. naujoji nežydų Bažnyčia (drauge su savo paveldėtojais, vienas kitą 1054 m. prakeikusiais Romos – Konstantinopolio dvyniais bei visais paskesniais protestantiškais ir kitais tebesusiskaldančiais atsišakojimais – tikra Gen=Berēšīt 12:3 bausmė!) iš viso galėtų būti vadinama apaštaline. Ar ji galėtų būti apaštalinė vien dėl hierarchinio rankų uždėjimo perimamumo nuo apaštalų, kurių Bažnyčią ji ir išdavė po daugybės nenutrūkusių rankų uždėjimų? (Dėl tokios pat antijudėjiškos protestantų kilmės prisiminkime Martyną Liuterį, kuris pirmasis pavertė romėnų imperinį - bažnytinį antijudaizmą vokišku rasiniu antisemitizmu, siūlė persekioti žydus be gailesčio, uždėti žydams priverčiamuosius darbus, deginti žydų sinagoga, naikinti religinius raštus , t.y. www.resist.com/Instauration/OtherPubs-20120723/TheJewsAndTheirLies-Luther.pdf– deja, dėl šiuolaikinio buko demokratinio totalitarizmo visame internete šis angliškas vertimas kartais prieinamas tik šioje niekšų rasistų ir krikščionybės priešų svetainėje, atsiprašome!)
Vis dėlto nereikia abejoti, kad senosiose konstantininėse bažnyčiose Kristus gelbėjo ir tebegelbėja tikrus krikščionis pagal jų ištikimybę ir meilę Jam, o tai padėjo pildyti buvusių pagonių skaičių D-vo Karalystėje per visus paskesnius šimtmečius.