MESIJINIS  JUDAIZMAS

 


 

1.  Apibrėžimas
2. „Pakeitimo teorija“
3. Istorija

Tikėjimas yra vilties tikrovė ir nematomumo akivaizdumas.
(Hebr=‘ibrīm 11, 1)

 

1. Mesijinis judaizmas yra tikyba ir sąjūdis Išrinktosios žydų tautos, kuri yra priėmusi Viešpatį JHS žydų Mesiju (hebr. Mašīah=„Pateptasis“=Kristus iš gr. Χριστός “pateptas”) ir pasaulio Išganytoju.
Mesijo vardas yra
J--šū
a‘ (-- = ēš), tiksliau – J--šū‘, nes balsė a atspindi istoriškai antrinį (bet jau prarastą) fonetinį reiškinį, bet ne kokį nors šaknies balsį (žr. išsamiau). Į pasaulio kalbas jis pateko per graikų kalbą (kurioje tuo metu kadaise ilgas ē jau buvo tariamas i, o nesant priebalsio š, jį pakeitė s), o toliau plito Vakaruose per lotynų kalbą (kurioje gaikų ē tradsiciškai perteikiama e, o s tarp balsių suskardėjo z, iš kur ir lietuvių J-zus). Žydų tradicijoje draudžiamoji tarti Tetragrama yra šventa ir laikoma D-vo Vardu, nors D-vas nesakė Mošė (Mozei) jokio Savo Vardo (Iš, Šemot 3:14). Tad juo labiau turi būti šventas žmonėms atskleistas Mesijo Vardas (plg. Apd, Ma‘asē 4:12), o todėl turi būti saugomas nuo bet kokių šventvagiškų pasikėsinimų. Todėl šioje svetainėje žydų tradicija tęsiama nerašant Mesijo Vardo pilna forma. 

Išrinktoji tauta yra D-vo pažadu Abrahamui (Abraomui, Pr=Berēšīt 17, 21) iš visų pasaulio tautų ateinančiam Mesijui išrinkta tauta, su kuria D-vas sudarė Sinajaus Sandorą, apreiškęs Savo Įstatymą (Torą), o vėliau sudarė su ja (Jer=Jirmejā-- 31, 30-33) ir Naująją Sandorą: Berīt Hadāšā JHS Golgotos Aukoje (Hebr=‘ibrīm 8, 6-13).

Žodis „mesijinis“ (originalo kilmės, „pateptinis“) tad yra sinoniminis žodžiui „krikščioniškas“ (graikų kilmės, „pateptinis“), bet reali vartosena skiriasi. Nors krikščionybė iš esmės yra Naujosios Sandoros judaizmas, pastarąjį priėmęs pagoniškas pasaulis tai jau seniai yra pamiršęs. Daugelis net nesuvokia, kad J-zus Kristus nėra „vardas ir pavardė“, bet yra išpažinimas, kad JHS yra Mesijas  (Mt=Mattāj 16, 16). O juk tiek visi tradiciniai krikščionys, tiek mesijiniai žydai ir net musulmonai laukia Jo vėl ateinant. Laukia ateinant Mesijo ir halachiniai (talmudiniai) žydai, tik jie dar nėra įtikėję, kad jų laukiamas Mesijas ir yra JHS. Be to, daugelis tradicinių krikščionių nesusimąsto, ką apaštalas Paulius sako apie jų įskiepijimą į Išrinktąją tautą (Jer=Yirmejā-- 31:30-33) per JHS. Tad ne su „visa žmonija“, ne su korėjiečiais ir eskimais yra sudaryta Naujoji Sandora, bet pirmiausiai su būtent tam ir išrinkta žydų tauta, į kurią buvusieji pagonys tik tapo įskiepyti savo tikėjimu (Rom=Rōmijjīm 11, 17-20), o jau juos įskiepijus, D-vo tautoje nebėra „nei graiko, nei žydo“ (Col=Qōlassijjīm 3:11).
Taigi Naujoji Sandora yra Mesijo Aukoje sudaryta su žydų tauta, o per žydų tautą, nutraukus ankstesnius aukojimus, – „su daugeliu“ (
Dan=Dānijjēl 9:27).

2. Todėl mesijinis sąjūdis primena nežydams, kad žydų tauta yra JHS, Jo Motinos ir apaštalų, pirmųjų krikščionių tauta, JHS Kūnas ir yra Izraelis (Jiśrā’ēl), o Bažnyčia, jungianti visus tikinčiuosius į mistinį JHS Kūną, ir yra Išrinktoji tauta. Suprantama, kad joje „nėra nei žydo, nei graiko“ pagal Išganymo malonę visiems lygiai, kurie tačiau visi vis dėlto yra ta pati nuo Avrahãmo (Abraomo) pradėta D-vo tauta. Paviršutiniškas Col=Qōlassijjīm 3:11 supratimas šimtmečiais buvo ta šalutinė priežastis, kuri palaikė suklaidintų žmonių tikėjimą išrinktųjų žydų pakeitimu sukrikščionintais pagonimis, nes neva Pačiam D-vui buvo tas pats, ar žydai, ar graikai, ir Jis pagaliau pasirinko skirtingas pagoniškas tautas vietoj žydų, t.y. „pakeitė žydus krikščionimis“. 
Nors II Vatikano Susirinkimas panaikino šią tautologinę klaidą ir Katalikų Bažnyčia atsisakė nuo vad. „pakeitimo teorijos“, tai neturėjo realių pasekmių senoms Rytų bažnyčioms, pvz., stačiatikybei. Kita vertus, pačioje Katalikų Bažnyčioje pasirodė tendencija pripažinti kažin kokį atskirą halachinio judaizmo kelią, kuriam neva nereikia tikėjimo į Mesiją JHS, kaip visos žmonijos Išganytoją.
Tačiau mesijinis judaizmas atskleidžia abi tiesas: JHS yra žydų pranašų išpranašautas Mesijas, bet žydai išlaiko D-vo išrinktumą ir, kaip tauta, nėra atmetę JHS Mesijo. Prasidėjus pagonių laikų pabaigai – žydams atkūrus savo valstybę ir pilnai atgavus Jeruzalę
1967 m. sutinkamai su Lk=Lūqās 21:24, prasidėjo ir pirminės Jokūbo (Ya‘ab) Bažnyčios atgimimas: šiandien Jisraelyje jau esama per 50000 mesijinių žydų visuose miestuose, o mesijinių žydų skaičius pasaulyje siekia ketvirtį milijono. 
Tai, kaip ir išpranašautas pats žydų sugrįžimas į Pažadėtąją Žemę
(Ez=Jehezqēl 36:24-28), yra vienas iš svarbesnių paskutiniųjų dienų (apokaliptinių) ženklų. Tradiciniam krikščioniškam pasauliui atkrintant į pagonybę, mesijiniai žydai parodo tyrą mūsų visų tikėjimo Šaltinį ir ragina paskutinius ištikimuosius apie jį vienytis.
Atsiminkime, pasakyta ne tik kad „pragaro vartai Bažnyčios nenugalės“ (Mt=Mattāj 16:18), bet ir tai, kad „bus išgelbėtas visas Jisraelis“ (Rom=Rōmijjīm 11:26). Mes dar nežinome, kùrios iš dabartinių tradicinių denominacijų išliks ir ar išliks iki pasaulio pabaigos  (Lk=Lūqās 18:8), tačiau žinome be abejonės, kad sugrįžęs į Pažadėtąją Žemė Jisraelio likutis (Iz=Ješà‘ja 10:22) tikrai bus JHS Kūnas - Bažnyčia. Akivaizdu, kad JHS žodžiai samarietei „išganymas ateina iš žydų“ (Jn=Jōhānān 4:22) negalėjo prarasti galios, kad ir kaip „keista“ tai atrodytų antisemitiniams „išminčiams” iš atkritusių į pagonybę buvusių krikščioniškų kraštų (dar tik trūko, kad jie skelbtų ne vien Įstatymo įsakymų „panaikinimą“, bet net ir žodžių To, Kurį skelbia esant savu Išganytoju!).

3. Mesijinis tikėjimas yra apaštalinis ir iš esmės ikinikėjiškas nepaisant dogminės įvairovės tarp dabartinių mesijinių žydų. Neilgam (ką reiškia D-vui kažkokie 1600 metų?) jis buvo nunykęs tarp žydų, ypač po to, kai 325 m. Romos imperatoriaus Konstantino iniciatyva buvo sušauktas visuotinis Bažnyčios susirinkimas Nikėjoje. Laiške susirinkimui imperatorius prakeikė žydus (plg. Gen=Berēšīt 12, 3!), kaip D-važudžius.
Konstantinas buvo sušaukęs susirinkimą arijonizmui pasmerkti, tačiau pats vėliau pasikrikštijo pas arijonų vyskupą. Tai rodo jo nesusigaudymą tikėjimo dalykuose ir leidžia įtarti, kad tikru laiško autoriumi
galėjo būti imperatoriaus draugas Eusebijus Kesarietis, plg. laiško tekstą su tokiais „teologiniais“ tautos įžeidimais, kurie vargu ar būtų atėję į galvą profesionaliam kareivai Konstantinui:
„... pirmiausiai visiems pasirodė negarbinga, švenčiant šią iškilmingiausią [Velykų] šventę, laikytis papročio žydų, kurie, bjaurūs niekšai! susitepę rankas šlykščiu nusikaltimu, pelnytai apakinti aptemus jų protui. /.../ atiduodu jūsų išmintingai įžvalgai, kad per uolumą ir maldas, niekaip nebūtų leista išniekinti jūsų proto tyrumo bent kuo nors susiderinant su šių išgamų papročiais /.../ kad neturėtume nieko bendra su šių mūsų Viešpaties išdavikų ir žudikų darbais.“ Tai ne tik žydų pakeitimo pagonimis Bažnyčioje teorijos pradžia. Tai yra ir nusikaltimas pakeičiant pirminę apaštalų Bažnyčią naujai įsteigta genčių Bažnyčia remiantis galbūt paties Eusebijaus falsifikacija. Jis išvardija 15 žydų vyskupų Jeruzalėje iki jos sugriovimo, kuomet Palestinoje tada jau būta dešimtys tūkstančių žydų krikščionių. Jie visi buvo romėnų pagonių išvaryti arba išnaikinti, kaip maištininkai, o Eusebijus ir mini maištininkus neva gavus pelnytą bausmę, kaip ir Jeruzalė, pervadinta Aelia Capitolina (Kapitolijaus velnio vardu – nieko sau krikščionis tas Eusebijus!) O juk maištininkai darė tą patį, ką ir makabėjai, kodėl čia „dvigubas standartas“? Juk Eusebijus nemotyvuoja Kristaus atmetimu, Lk 19:44, bet tik rodo proromėnišką imperinę poziciją, kitaip tariant, jis sako Konstantinui: tai ne mes, graikai ir romėnai, išpažįstantys Kristų, buvome imperijos priešai, bet jie, tie prakeikti žydai! Nesuprantama, kodėl tuomet jis padaro išimtį Pačiam J-šūa, Jo Motinai, mokiniams ir dar porai dešimčių asmenų – negi jie nebuvo žydai?
Panašu, kad naujai įsteigta konstantininė genčių (hebr. gōjīm) Bažnyčia iškilo romėnų išblaškytos pirminės krikščionių Bažnyčios sąskaita ją paneigdama, ištrindama net jos atmintį, sutapatindama ją su visa žydų tauta, neva d-vžudiška, kad priskirtų sau jos darbus ir nusikratytų konkurencijos kartu su ST pranašystėmis (neva „panaikintomis“). Toliau Istorijoje Eusebijus pamini ebionitus, kaip tamsią žydų sektą, nors tuo vardu vadinta daugybė išblaškytų skirtingų žydų krikščionių iki pat VII a., naujai įsteigtos Bažnyčios išstumtų taip, kad galų gale turėjo ištirpti daugiausia tarp krikščionių sirų, o tai ir buvo pirmųjų Kristaus sekėjų, Jokūbo ir Petro krikščionių, pabaiga. 
Dar vykstant judėjų karams su romėnais, ypač po 115–117 m. Kitoso karo prasidėjo kruvini etniniai konfliktai tarp žydų ir pagonių graikų. Romos imperijos pagonys ėmė suvokti žydus kaip priešus. Tie, kurie buvo priėmę krikščionybę, pradėjo sparčiai tolti nuo žydų ir nenorėjo būti Romos valdžios painiojami su jais: tai buvo itin pavojinga, nes valdžia persekiojo juos už atsisakymą atnašauti įstatymines valstybines aukas, o juk tai ir buvo pamatinė pačių žydų karų priežastis! Romos ir Aleksandrijos pagonių kilmės krikščionys vengdavo rinktis per šabatus, kad nebūtų palaikyti žydais Jie tik svajojo, kad persekiojimai liautųsi ir jie galėtų laisvai gyventi kaip imperijos patriotai. Gausios pirmosios žydų Bažnyčios prisiminimas galėjo tik sutrukdyti „kompromituojančių“ „žydų papročių“ (t.y. D-viškų Toros įsakymų) atmetimą, nes pats tas atmetimas buvo pateisinamas tuo, neva visa žydų tauta atmetusi Mesiją.
Būtent tada Naujojo Testamento tekstuose ir ima rastis ideologiniai perrašinėtojų pakeitimai bei interpoliacijos, dėl kurių neišliko net pirminių autentiškų Evangelijų. Pvz., Jono Evangelija jau ištisai antižydiška, pašaliniam neįmanoma net įtarti, kad JHS ir mokiniai būtų žydai (šis žodis vartojamas tik neigiamai, tik kalbant apie priešiškus „farisiejus ir sadukėjus“, o dažnai net ir pakeičiant „žydais“ jų paminėjimą kitose Evangelijose), o iš Marko Evangelijos 13:18 akivaizdžiausiai yra išmesti žodžiai „arba per Šabatą“. 
Konstantinas baigė krikščionių persekiojimus, bet kokia kaina? Jis prakeikė žydus, o tuo legalizavo visą iki tol susikaupusį antisemitizmą, paneigdamas ir visą autentišką apaštalinę žydų krikščionių tradiciją.
 
Žydų ostracizmas taip pat buvo ir senovinio institucionalizmo pasėkmė,
t.y. požiūrio, pagal kurį tikėjimo priėmimas arba atmetimas tautoje yra tautos vadovų reikalas. Net jei ir 99 % visų žydų būtų priėmę JHS Israelio Mesiju, tačiau karalius ir aukštieji kunigai nebūtų, vis tiek visa tauta būtų tapusi prakeikta, kaip D-važudžiai. Šis ostracizmas labiausiai pravertė naujam klerikaliniam krikščionių elitui, ypač Palestinoje, kurioje apaštalinės žydų Bažnyčios grąžinimas nebūtų išėjęs į asmeninę naudą nė vienam naujam vyskupui iš graikų kolonistų. Tuo metu tebevyko kruvini kolonistų ir likusiųjų žydų konfliktai, kurie tęsėsi iki pat arabų atėjimo 7-ajame amžiuje, o Konstantinas tik sugriežtino ankstesnius antižydiškus imperijos įstatymus. 
Kita vertus, vykstant Bar Kochbos sukilimui, žydai krikščionys patys nelabai tiko būti tautos gynėjais: jie negalėjo dalyvauti sukilime jau vien todėl, kad Bar Kochba buvo paskelbtas mesiju, o jie jau buvo priėmę Mesiją JHS. Sukilėliai savo ruožtu nenorėjo matyti žydų krikščionių.
Romėnams numalšinus sukilimą 135 m., žydai krikščionys buvo susitelkę Peloje Galilėjoje, kur būdami Galilėjos žydų mažuma, neturėjo pakankamai jėgų atsiginti nuo gausėjančių graikų kolonistų. Tad visų pirma jie masiškai bėgo į ramesnes Siriją ir Arabiją, vėliau įsiliedami į Sirų Aramėjų Bažnyčią bei įvairias Mažosios Azijos ir Arabijos krikščionių grupes. Tėvynėje nebeliko nė vieno vyskupo žydo, atrodė lyg visa pirmoji Bažnyčia būtų „išgaravusi“. 
Nikėjoje 325 m. naujai įsteigtoji nežydų Bažnyčia pradėjo nuo to, kad prakeikė visus žydus D-važudžiais, išskyrus keliasdešimt žinomesnius asmenis. Nuo tol žydai turėjo įsilieti į pagonis, bet ne pagonys įeiti į Naująją Sandorą pirminėje Bažnyčioje. Kitaip jie turėjo likti prakeikti. 
Tad ar verta stebėtis, kad mūsų dienomis daugybė buvusių krikščionių atmetė „žydų D-vą“: Tai ne mūsų D-vas, mes turime savus dievus! Tokia tad yra loginė antižydiškos Eusebijaus pozicijos pabaiga: 
keliasdešimt asmenų, Eusebijaus „rezervuotų“ savo naujajai europinei Bažnyčiai, Europai jau nebereikalingi visai
Beprasmiška tolesne iškrypusia krikščionybės raida kaltinti net nepakrištyto neofito imperatoriaus: Konstantinui rūpėjo ne tiek pats tikėjimas, kiek imperijos sutvirtinimas sėkmingai išbandymus atlaikiusia plintančia nauja religija. Priešingai, yra pagrindo įtarti kelis asmenis, ruošusius 325 m. pirmąjį Bažnyčios Susirinkimą Nikėjoje (iš tikrųjų – antrąjį po apaštalinio Jeruzalėje!), sunkiai nusikaltus Kristui. Niekas negalėjo iki tokio laipsnio amžiams atstumti žydus nuo Jo, kaip tai jiems puikiai pavyko. Nė vienas „ebionitas“ nebuvo pakviestas į Susirinkimą: jie visi iš anksto jau buvo pasmerkti „eretikais“ be jokių svarstymų.
Kaip pasekmė, Nikėjos susirinkimas panaikino žydų kalendorinį skaičiavimą Velykų dienai nustatyti nisano 14-ąją
. Todėl jau vienas iš artimesnių paskesnių regioninių Bažnyčios susirinkimų (Laodikėjoje 364 m.) uždraudė krikščionims švęsti Šabãtą  (bet plg. Mt=Mattāj 24:20 !), kartu atmesdamas ir tam skirtą D-vo įsakymą (Ex=Šemōt 16:22, 23:12), kaip ir kitas Paties D-vo Toroje įsakytas „žydų šventes“
Visa tai verčia labai susimąstyti, ar 325 m. naujoji nežydų Bažnyčia (drauge su savo paveldėtojais, vienas kitą 1054 m. prakeikusiais Romos – Konstantinopolio dvyniais bei visais paskesniais protestantiškais ir kitais tebesusiskaldančiais atsišakojimais – tikra
Gen=Berēšīt 12:3 bausmė!) iš viso galėtų būti vadinama apaštaline
. Ar ji galėtų būti apaštalinė vien dėl hierarchinio rankų uždėjimo perimamumo nuo apaštalų, kurių Bažnyčią ji ir išdavė po daugybės nenutrūkusių rankų uždėjimų? (Dėl tokios pat antijudėjiškos protestantų kilmės prisiminkime Martyną Liuterį, kuris pirmasis pavertė romėnų imperinį - bažnytinį antijudaizmą vokišku rasiniu antisemitizmu, siūlė persekioti žydus be gailesčio, uždėti žydams priverčiamuosius darbus, deginti žydų sinagogas).
Vis dėlto nereikia abejoti, kad senosiose konstantininėse bažnyčiose Kristus gelbėjo ir tebegelbėja tikrus krikščionis pagal jų ištikimybę ir meilę Jam, o tai padėjo pildyti buvusių pagonių skaičių D-vo Karalystėje per visus paskesnius šimtmečius.

Į pradžią