ŠABÃTAS

Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą arba sabatoje! 
(Мt 24, 20)

Iš=ŠeMŌT 20, 8 įsakymas reikalauja: „kōr et-jōm haš-šabbāt leqaddešō - Atmink Šabãto dieną, kad ją švęstum“. Antanas Rubšys, palaikydamas valstiečių įvestą tradiciją, verčia „Atsimink, kad švęstum šabo dieną“. Žodis šãbas yra unikalus lietuviškas išradimas, išmetantis originalo šakninį t, kuris išlaikomas perteikiant šį žodį bet kuria kita pasaulio kalba. „Šãbas“ atsirado neišsilavinusių valstiečių šnekoje girdint aškenaziškus (Reino srities --> Vokietijos --> Lenkijos ir visos Centrinės Europos) žydus pasakant šábos. Mat hebrajų kalboje dantinis t po balsio arba (jei nepadvigubintas) tarp balsių, dar aškenaziams nesusiformavus X a., buvo tariamas spirantizuotai, panašiai kaip anglų th žodyje thick. Aškenaziai ėmė tarti jį s, o kaimynai lietuviai girdėdami sulietuvino ir pavertė dalį šaknies lietuviška galūne. 
Kadangi lietuvių elitas buvo sulenkėjęs, lietuviškos sąvokos jiems nerūpėjo, pirmasis Lietuvos atgimimas buvo trumpas ir beveik visa nauja intelegentija buvo iš valstiečių, o paskui sovietų okupacija išnaikino ištisą kultūrinį lietuvių sluoksnį, liko erdvė plisti tamsiam barbarizmui, kurio nei suprasti, nei taisyti nebuvo kam. Taip iki Nepriklausomybės atkūrimo susiklostė „graži tradicija“, kurios Antanas Rubšys nematė reikalo keisti. Po 1999 m. „Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturgijos komisija pagal A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimą rengia naujas liturginių skaitinių knygas“ ir „amen“. Skaitytojai juo labiau nedrįs abejoti „šabu“, kuris dabar priklauso lietuvių kultūros unikalumui kartu su „[tik] neleisk mūsų gundyti[, mes geri]!“ 
KBK verčia „Sekmadienį švęsk“. Šis pasakymas yra tikslus, jei suprasime sekmadienį kaip septintą (sekmą) savaitės dieną, bet ne kaip pavadinimas dienos, kuri nesutampa su žydų kalendoriaus septintąja diena. Žydų kalendoriaus septintoji diena yra katalikų šeštadienis.
Lietuvių kalboje turime barbarizmą subatà ir slavizmą sabatà
Pirmasis yra gudų rusizmas суббота, kuris savo ruožtu atėjęs per sen. slavų kalbą iš dialektinio vėlyvosios graikų kalbos
sámbaton su vėlyva nazalizacija prieš b. 
Antrasis yra Prūsų lietuviams buvęs būdingas polonizmas (lenkų sobota), atėjęs per senovės graikų kalbą iš aramėjų šabb
e su galo artikeliu , o tai kildintina iš hebrajų šabbāt „ramybė“ (graikų kalboje nėra garso š ). 
Kitaip tariant, įsakymą galima versti
„Atmink ramybės dieną, kad ją švęstum“.
Žodis šabbāt hebrajų kalboje yra išvestas iš šaknies ŠBT, kurios veiksmažodinė reikšmė Toroje - „rimti, ilsėtis“ su įvairiais derivatais. Gilesniame lygmenyje pati šaknis yra išvesta iš sen. hebrajų šaknies JŠB „sėsti, pasilikti“, giminingos arabų šakniai WTB, iš kurios arabų kalboje analogiškai atsiranda šaknis TBT, tačiau su veiksmažodine reikšme „nebejudėti, tapti nekintamam“ (arabų kalboje rasime ir sábata „ilsėjosi, laikėsi šab
ãto“, sabt „šeštadienis“, o tai greičiausiai kultūriniai istoriniai hebraizmai atėję per kontaktus ir krikščionybę).

Septintosios dienos ramybės įsakymas yra vienas iš judaizmo pamatų, pagal kurį „Karalienė Sabatà“ yra pirmoji ir pagrindinė iš visų Paties D-vo nustatytų švenčių. Tradicinis judaizmas ir krikščionybė galutinai išsiskyrė tik tada, kada iš pagonių kilusieji krikščionys nustojo švęsti šeštadienio šventę. Kadangi krikščionybė yra Naujosios Sandoros judaizmas, tradicinių krikščionių grįžimas prie judėjiško šaltinio vyksta per grįžimą švęsti septintosios dienos ramybę drauge su visais žydais. Tačiau tai nemenkina sekmadienio vaidmens kaip dar apaštalų laikais nustatytos Eucharistijos dienos.

364 m. Laodikėjoje uždraudus krikščionims švęsti šventes kartu su talmudiniais žydais bei švęsti Šabatą, kur ne kur krikščioniškuose Rytuose šeštadienis tebebuvo laikomas šventu. Į tai rodo ryškūs pėdsakai stačiatikių tradicijoje. Etiopų bažnyčioje nuo pat apaštalų laikų laikomasi Šabato poilsio ir švenčiama sekmadienio Eucharistija. Iš fanatinių sekmadienio šventės neigimo šalininkų dažnai girdime, neva „Konstantinas“ - Romos imperatorius Konstantinas (272-306-337), pirmą kartą pakėlęs krikščionybę į oficialiai pripažintos religijos lygmenį, „321 m. dekretu perkėlė šeštadienį į sekmadienį“ norėdamas išsaugoti įprastą pagonišką saulės garbinimo šventę (čia šios pasakos specialistai vieningai rodo pirštais kažkodėl būtent į anglišką žodį Sunday, nors ir be jų rodymo aišku, kad romėnų pirmoji savaitės diena buvo skirta saulės dievybei), arba net neva norėdamas „įdiegti pagonybę į krikščionybę“. 
Pirmiausiai kyla klausimas, kuo čia dėtas „perkėlimas“? Ar kada nors iki tol Romos Imperijoje būta poilsio dienos šeštadienį? Ar profesionalus kareiva Konstantinas apskritai galėjo turėti bent kokį nors supratimą apie Šabatą? O gal tai jo krikščionė motina buvo pradėjusi nekęsti Dešimt D-vo Įsakymų net iki tokio laipsnio, kad ėmė ir pasikrikštijo? Kuris iš krikščionių ją pamokino, kad šeštadienį reikia „perkelti“ į sekmadienį? Romoje ir Aleksandrijoje ir taip jau nuo II a. krikščionys vengė šeštadienio ir šventė tik sekmadienį iš baimės būti sutapatinti su maištininkais žydais. 
Antra, nuo 312 m. Konstantinas pasuko į krikščionybę, o juk jei jam rūpėjo įdiegti į ją pagonybę, kam tuomet apskritai reikėjo priimti krikščionišką tikėjimą? 
Trečia, 321 m. Konstantinas dar net nebuvo pakrikštytas, todėl niekaip negalėjo būti Bažnyčios autoritetų įgaliotas „kilnoti“ krikščioniškas dienas ir šventes. Tačiau būtent todėl, kad pirmąją savaitės dieną (romėnų Saulės dieną) krikščionys jau rinkdavosi į eucharistinę liturgiją (tarnystę) Golgotos Aukai bei JHS Prisikėlimui prisiminti, jų labui Konstantinas ir pasinaudojo savo civiline teise tą ar kitą dieną atleidinėti karius ir vergus nuo darbų: „Garbingąją Saulės dieną tegu miestuose ilsisi valdžia, gyventojai ir amatininkai uždarydami dirbtuves. O lauko gyventojai, užimti žemės ūkyje, laisvai ir teisėtai tegu tęsia darbus, nes dažnai atsitinka, kad kita diena nepalanki javams sėti ar vynuogėms sodinti, todėl tenebus praleistas tinkamas laikas ir prarastas numatomas dangaus palankumas“
(Codex, Justinianus, lib. 3, XII, (2) 3)
Būtent tas oficialus poilsio paskelbimas „garbingąją Saulės dieną“ ir tapo pirmu žingsniu išstumiant šią pagonių šventę ir pakeičiant ją krikščioniška! 
Įdomu, kad stačiatikybėje bei su ja susijusioje slaviškoje tradicijoje vienaip ar kitaip išlieka žydiškas septintosios savaitės dienos („šeštadienio“) pavadinimas (plg. net be pakeitimų adaptuotas formas šabat-i Gruzijoje, šabat Armėnijoje). Katalikybėje sekmadienis aiškinamas kaip „aštuntoji diena“, anapus laiko esantis Šabato užbaigimas (KBK 2175-2176).
Dar daugiau, bizantinis ir rytietiški kalendoriai dažnai kartoja pirminę žydišką savaitės dienų skaičiavimą (diena į priekį) be jokių „saulės dienų“ („saulės dienos“ vietoje Graikijoje bei kitose stačiatikių šalyse arba Viešpaties, Kyríou diena, arba Prisikėlimo diena (воскресенье).
Atkreipkime dėmesį į archajinius dienų pavadinimus kad ir gruzinų kalboje nuo kviros (sekmadienio, Kyríou dienos) iki šabato (sabatos): 
oršabat-i
„(mūsų) pirmadienis“, t.y. dvi-sabata, dviejų sabata - gruzinų antradienis
samšabat-i
„(mūsų) antradienis“ = trijų sabata - gruzinų trečiadienis
otxšabat-i
„(mūsų) trečiadienis“ = keturių sabata - gruzinų ketvirtadienis
xutšabat-i
„(mūsų) ketvirtadienis“ = penkių sabata - gruzinų penktadienis!  
(
Raide x čia pažymėtas garsas ch)
Analogiškai, tačiau kelintiniais skaitvardžiais (suderintais su žodžio „diena“ moteriškąja gimine) vadinamos savaitės dienos dabartinėje graikų kalboje nuo mūsų pirmadienio iki mūsų ketvirtadienio (penktadienis graikiškai, kaip ir gruziniškai, vadinamas Paraskevos vardu), panašiai kaip ivrite: 
Deutéra antroji „pirmadienis“, 
Tríti trečioji „antradienis“, 
Tetárti ketvirtoji „trečiadienis“, 
Pémpti penktoji „ketvirtadienis“.
Akivaizdu, kad pravoslaviški savaitės dienų pavadinimai kildintini iš senovės graikų tradicijos, kuri savo ruožtu perteikia judėjų tradiciją. 
Būtent tai (bet su kiekiniu skaitvardžiu) matome ir graikiškame Luko Evangelijos tekste apie moteris, nuėjusias prie JHS kapo: tēi dè miai tōn sabbátōn, órthrou bathéōs, epì tò mnēma ēlthon, phérousai hà hētoímasan arōmata „tą gi (tame gi) sabatų vieną (sabatų viename), rytui brėkštant, prie to kapo ėjo, nešančios paruoštus kvepalus“. 
Suprantama, tai buvo „sabatõs viena“, „gruzinų“ kvira, t.y. po sabatos pirmoji diena, kuri yra žydų savaitės pirmoji diena, bet mūsų sekmadienis („saulės diena“, turbūt dar negimusio „Konstantino“ iš anksto parengta su klastingu tikslu įskiepyti pagonybę į krikščionybę!), kalbant ivritu - be’exād baššabbāt „viename sabatoje“. 
JHS jos nerado, nes Jis prisikėlė būtent sekmadienį, dar iki jų atėjimo.
Gaila, kad daugelio mesijinių žydų pamėgtas adventizmo patriotas pamokslininkas Jimas Staley tikina
, neva „sabatų viename“, Apd 20, 7 pasakojant apie mokinių susirinkimą, - tai pirmoji sabata pradėjus skaičiuoti 7 sabatas, t.y. savaites iki Šavu‘ot šventės, nuo šios povelykinės sabatinės vaisių šventės. Žodį šabbāt Staley išverčia kaip jam patogiau, kada „sabata“, kada „savaitė“ (pastaroji reikšmė paplito ivrite iš omero skaičiavimo iki Šavu‘ot šventės). 
Jei tai omero skaičiavimas, tai eiute anksčiau, Apd 20, 6, pasakyta, jog Paulius praleido Pesachą Filipuose, vadinas, viena sabata jau nuskaičiuota. Po to sakoma, kad per penkias dienas (aišku, kad iki sekančios sabatos, per kurią keliauti draudžiama) atvyko į Troadą, kurioje išbuvo septynias dienas. Štai jau dvi sabatos! Iš kurgi tuomet Staley ištraukia mokinių susirinkimą per skaičiavimo pirmąją sabatą-savaitę? O juk toks pat pasakymas cituotoje Luk 24, 1 vietoje jam, suprantama, yra sekmadienis, pirmoji diena, nes juk visi žino, kad tai buvo Prisikėlimo diena. Todėl jam Luk 24, 1 - pirmosios povelykinės savaitės pirmoji diena. 
Su tokia pat savivale aiškinamas ir pasakymas katà mían sabbátou „sabatõs kas vieną [kiekvienas iš jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas]“, 1Kor 16, 2, kur neva turima galvoje „vieną iš sabatų“, bet ne savaitės pirmąją dieną (ne „sekmadienį“), t.y. visais jau minėtais atvejais neva nepavartotas (ir neturimas galvoje) žodis „diena“, nes kalbama arba apie sabatą, arba apie savaitę
(žr. [prieš paspausdami ENTER užtamsinkite nuorodą ir paspauskite “Open in a new window” - atidaryti naujame lange]:
http://www.youtube.com/watch?v=L-Xgux-4Zk0 [= AVI] 1:14:14 - 1:18:25): „vertėjai graikai“, moko mus Staley, nesuprasdavę žydų švenčių. Išeina, kad visai ne žydai vertė ir jau pirmieji krikščionys nebuvo žydai! 
Maža to, Staley čia pat giriasi savo galima klaida per visą ekraną rodydamas neva daugiskaitos kilmininką
sabbátōn 1 Kor 16, 2, tuo tarpu šioje graikiško originalo vietoje ne dgs. kilmininkas, bet vienaskaitos kilmininkas: sabbátou (plg. http://biblehub.com/interlinear/1_corinthians/16-2.htm). Visų svarbiausia, „graikai“ anaiptol ne ignoravo žodžio „diena“ Luk 24, 1, kaip mano Staley, - graikų kalboje žodis „diena“ hēméra yra moteriškos giminės, į kurią rodo būtent moteriškoje giminėje pavartotas datyvas-lokatyvas tēi dè miai tōn sabbátōn „toje pat sabatų vienoje --> dienoje, t.y. pirmoje dienoje“, „sekmadienį“.
Dar daugiau, vns. mot. gim. miai, mían yra kiekiniai skaitvardžiai „vienoje (hēméra), viename“, bet ne kelintiniai „pirmasis, pirmoji“, nes pastarieji reiškiami kitu graikišku žodžiu - vns. vyr.g. prōtos, mot.g. prōtē.
Net ir žiūrint Staley požiūriu aišku, kad pavadinimai „sabatos / sabatų vienas“ nurodo pirmąją dieną, jei žodį sabata suprantame kaip savaitę. Tokiu atveju matome visišką gruzinų savaitės dienų pavadinimų atitikimą graikų kalboje.
Eucharistija būtent pirmąją savaitės dieną, t.y. sekmadienį, akivaizdžiai minima I / II a. seniausiame krikščionių katekizme „Didachė“, 14: Katà kyriakēn dè Kyríou synachthéntes klásate árton kaì eucharistēsate „O kas Viešpaties sekmadienį (Viešpaties dieną), susirinkę kartu, laužykite duoną ir dėkokite“. Pasirodo, Apd 20, 7 mini pirmąją savaitės dieną ne šiaip sau, o būtent kaip susirinkimą dienoje, skirtoje Viešpačiui JHS atminti!

Pastabos Jimo Staley paskaitoms išsakytos ne tam, kad jomis būtų kritikuojamos jo pažiūros. Tarpkonfesiniu mesijiniu požiūriu vienodai nepatartina kritikuoti bet kokią iš krikščioniškų denominacijų, ar tai adventizmas, ar katalikybė. Jei Staley priima Viešpaties JHS Atpirkimą, niekas neturi teisės abejoti jo asmeniniu išganymu vien tik todėl, kad jis dėsto savo medžiagą tendencingai. Kas kita - įvarantis kiekvieną judėją į siaubą nuolatinis demonstratyvus šventojo VARDO paminėjimas, kai tradiciniame judaizme tik kohenas ir tik kartą į metus, per Jom Kippur maldas, turi teisę jį ištarti. Stale'ui tačiau šis VARDAS nelyginant skuduras mokyklinei lentai pavalyti - jei pasitaiko, kada patogu, tada ir taria. Ar tik pamąstė, kas atsakys, jei jo paskaitos bus atspausdintos popieriuje, kuris galų gale pateks į nešvarią vietą? Ar galima pasikliauti pamokslininku, neturinčiu D-vo baimės? Vardan ko jis tuomet pamokslauja?

Ginčas, vadinamas „Šeštadienis ar sekmadienis?“, atsiranda iš bukumo. Noras žūtbūt įrodyti, kad sekmadienis - „pagoniška saulės šventė“, įvesta į krikščionybę „Konstantino“, neturi jokio kito priežastinio pamato išskyrus priešiškumą katalikybei, įtvirtinusiai sekmadienio šventimą vietoj šeštadienio toli gražu ne Konstantino laikais („Konstantinas“ „perkėlė šeštadienį į sekmadienį“, kai nei katalikybės, nei Romos popiežiaus primato doktrinos dar apskritai nebuvo!) Bandydami tai nuginčyti Šabato amžinumu, sekmadienio nekentėjai laužiasi pro atdaras duris, nes kaip taisyklė visai pamiršta svarbiausią argumentą tam amžinumui pagrįsti – Paties JHS žodžius: „Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar šabato dieną“ (Мt 24, 20)
Tikėjimas D-vo atėjimu į pasaulį ir JHS įsikūnijimu leidžia suprasti Pr=BəRĒŠĪT 2,2 + Iz=JəŠA‘JĀ 40,28 kaip didžiausią pranašystę apie JHS „po visų Jo darbų“ ramybę Kape tarp Mirties ir Prisikėlimo.

Nesunku suprasti, kad Šabatas ir Sekmadienis - skirtingos šventės, tiksliau - Sekmadienis yra eschatologinis Šabato atbaigimas. Todėl mesijiniams judėjams būtų logiška švęsti Šabatą abi dienas, laikant Sekmadienį Eucharistijos diena, o daryti pabaigą - šventumo atskyrimą, havdalą - pasibaigus sekmadieniui, bet ne šeštadieniui.

 

Atgal