KUNIGYSTĖ

Kaip Mesijo Aukojamosios Kančios Taurė yra neatsiejama nuo Atpirkimo, o Atpirkimas – nuo Įsikūnijimo, taip Eucharistija yra neatsiejama nuo kunigystės.
Kunigystė (neminint dar Melchicèdeko, t.y. Malkicèdeko) yra Toroje D-vo nustatyta vykdyti veiksmams, turintiems Ženklo (Sakramento) reikšmę, kad, pavyzdžiui, žmogui realiai atleista nuodėmė, už kurią atnašauta. Jie tad turi realias pasekmes.
Sakramentas ženkliai liudija ne simbolinį, bet realų mistinį pasikeitimą, susijusį su veiksmu, kuriam atlikti D-vo specialiai deleguojamas specialus atlikėjas, ne bet kas. Taip D-vui tarnauti skirti visi Levio genties vyrai, tačiau sakramentines aukas gali aukoti tik Aharono palikuonys – kohenai. 
Paskutiniosios Vakarienės Sakramentas negali neženklinti realių pasekmių (net ir neigiamų – plg. perspėjimą 1 Kor=Qōrintijjīm ālep 11, 29) ir pasikeitimus implikuojančių D-vo dovanų tam, kuris visa širdimi realiai jungiasi su Nukryžiuotuoju. Kaip Sinajaus Sandoros sakramentų atbaigimas, jis reikalauja ir kunigystės atbaigimo. Šitaip buvo suvokiama ir apaštalų laikais, nes pati apaštalystė buvo toliau perduodama rankų uždėjimu. Ir priimdami ypač protestantų labai išplėtotą mintį, kad visi įtikėjusieji JHS esantys kunigai, nepamirškime kohenų išskyrimo iš šiaip visų kitų levitų. Krikščioniškoje tradicijoje kohenus atitinka vyskupai, kurie ir ordinuoja padėjėjus, ir uždeda rankas kitiems vyskupams įšventinti. Šios tvarkos nepakeitė net ir Liuterio-Cvinglio-Kalvino reformacija, o tai, ką 19 amžių po Golgotos išrado naujesni tiesų skelbėjai, vargu ar laikytina rimta. Jei visi tikintieji JHS gali būti levitai, ar visi turi būti kohenai?
Mesijiniai judėjai, stovėdami žydiškos tradicijos dirvoje, vargu ar gali paneigti levitų ir kohenų kunigystę, kaip kad ir Mozės (Mošė) Įstatymas neneigė Malkicedeko kunigystės. Lygiai neverta ignoruoti ir apaštalinės kunigystės, einančios per rankų uždėjimą.
Todėl keltina mintis, kad vis dėlto atrodo idealu laikytis tūkstantmetės kunigystės tradicijos bent tada, kada susiduriama su neabejotinais (pasekmes turinčiais) sakramentais, kurių svarbiausiu visuotinai yra laikomas Komunijos Sakramentas. Galimas daiktas, kad ateityje mesijiniai genetiniai kunigai (kohenaa) atkurs Malkicedeko kunigystę atgimstančiai Šv. Ja‘akovo bažnyčiai uždėdami rankas parinktiems Malkicedeko tvarkos vyskupams. Mesijiniai žydai nėra juk protestantai, istoriškai atsiradę iš tos pačios 325 m. antižydiškos Konstantino bažnyčios kaip ir Romos katalikai ar ortodoksai (tik prisiminkime protestantizmo pradininką Martyną Liuterį, kuris pirmasis pavertė politinį religinį romėnų antijudaizmą būsimu rasiniu vokišku antisemitizmu).
Tikro kunigo rankomis perteikiamas D-vo Ženklas svarbus bendruomeninei sutelkti (šiaip Komunija, kaip jungimasis su Nukryžiuotuoju, be abejo, gali būti individuali ir dvasinė, net be ženklinio materialaus pavidalo).
Argumentai, kad Ženklas pats iš savęs nepadaro žmogaus Golgotos Aukos dalyviu, neturi prasmės suvokiant, kad tas Ženklas teikiamas jau dalyviui, tačiau yra D-viškas ir mistinis, bet ne žmogiškas ir materialus. Tokiu atveju su juo yra gaunama dovana, suvienijanti visus menkus ir didesnius paaukojimus Golgotos Aukoje, o todėl įnešantis mažiau pasipildo iš Visuotinio JHS Aukos banko tiek pastiprinamos malonės, kiek reikia jo tolesniems žygiams Viešpaties Kelyje. 
Šis suvokimas, be abejo, katalikiškas, bet vien nuo to jis negali būti menkesnis nei kuris nors protestantiškas, dažnai apvalytas nuo misticizmo ir sumaterialintas. 
Katalikas mato Ostijoje visą JHS Kūną, t.y. visą Bažnyčią nuo Švč. Mirjam, apaštalų ir kankinių iki dabarties gyvųjų ir net malonės būsenoje greta stovinčio kaimyno, kartu paliudijančio šventųjų bendrystę tame pačiame Kūne.
Vienijantis visus prie judėjiškų šaknų, mesijinis judaizmas nebūtinai turi atmesti bet kokį pozityvų patyrimą, sukauptą per 2000 metų nežydų tikinčiųjų. Vis dėlto tam tikruose rėmuose. Charizmatiškoji dalis į mesijinį judaizmą įsijungiančių žmonių dažnai atsineša net tokias naujoves (pvz., kalbėjimą „kalbomis“), kurios žydų tradicijai yra besąlygiškai svetimos, o esant nežydų kilmės tikinčiųjų daugumai, gali užgožti net ir pačią žydų tradiciją. 
Nors daug protestantų atsisakė nuo sakramentinės kunigystės su jos aukojimo funkcija, ateinančia iš Šventyklos laikų (kur nėra sakramentinio aukojimo, ten nėra ir kunigystės – plg. islamą ir tradicinį sinagoginį judaizmą), o tai susiję tiek su popiežystės atmetimu, tiek su tikėjimo racionalizacija atmetant mistinę jo pusę, pats ikinikėjiškos terminologijos išlikimas (vyskupas, presbiteris) išduoda romėnišką kilmę. Todėl lyginant su mesijiniu judaizmu, tiek katalikai su stačiatikiais, tiek jiems oponuojantys protestantai, visi atsiduria vienoje pusėje (vienõs ar kitõs Romos). Verta pamąstyti ir apie tai, iki kokio laipsnio gali būti pateisinamа (ypač ateinantiems iš protestantų taip įprasta) aiškinimų orientacija į apaštalo Pauliaus laiškus, iš kurių tik vienas adresuotas žydams, bet visi kiti - pagonims, t.y. ne tai tradicijai, kuri sudaro mesijinio sąjūdžio pamatą.