AUKOJIMAS  IR  EUCHARISTIJA

Sakramento sąvoka yra aktualiausia katalikams ir stačiatikiams, bet kitų dažnai „kritikuojama“. Mesijinis sąjūdis galbūt jau paskutinį kartą duoda žmonėms progą viską sustatyti į pirmines vietas nefetišuojant terminų.
Sakramentu vadiname D-vo tikinčiajam duodamą Mistinį Ženklą, kuris numato D-vo malonės dovaną atsakant į žmogaus kreipimąsi į D-vą pagal Paties D-vo Valią ir žmogaus troškimą. Jis parodo, kad žmogui duodama galimybė gauti atsakymą, tačiau be abejo, jis tokio atsakymo negarantuoja automatiškai, t.y. Ženklas D-vo neriša ir neapriboja. Joks žmogaus veiksmas neįpareigoja D-vo ne tik reaguoti pagal žmogaus valią, bet ir apskritai reaguoti. Kitaip turėtume laukinį šamanizmą. Sakramentas tačiau yra Ženklas, kuriuo žmogui suteikiama viltis pagal Paties D-vo Žodį.
D-vas Pats nustatė tokius koheno (kunigiškos Levio genties Aharono palikuonio) aukojimo veiksmus Šventykloje, kurie reikalingi atleidimui gauti atlyginant už nuodėmę, tačiau tai nereiškia, neva D-vas negali atmesti kunigo atnašaujamos aukos.

Pats aukojimas daug senesnis nei Šventykla: plg. pasakojimą apie Havelio (Abelio) ir Kaino atnašas (Pr = BəRēšīt 4, 3–4 f.). O Avrahamui (Abraomui) paklausus D-vo „Iš ko aš pažinsiu, kad paveldėsiu jį [kraštą]?“, D-vas atsako „Parūpink Man treigę telyčią, treigę ožką, treigį aviną, purplelį ir jauną balandį“ – Avrahamui daugiau aiškinti nereikia, jis viską suprato (Pr = BəRēšīt 15, 8 f.). Kodėl? Todėl, kad aukojimas jam jau buvo labai gerai žinomas kaip sutarties sudarymo forma. Dar daugiau: anais laikais ji buvo įprasta visame pirmykščiame pasaulyje. Sutarties pusės (tarkim, keletas genčių) sudarydavo sutartį aukodami gyvulius, kurie buvo suplėšiami į tiek dalių, kiek būta susitarties pusių (genčių vadai, suprantama, kartu su jų dievybėmis, kurios buvo sutarties sudarymo liudininkai). Susitariantieji turėjo pereiti tarp perkirstų dalių, o po to kiekvienas suvalgydavo savąją dalį – plg. pėdsakus giminingose archajinėse kalbose, pvz., liet. deru, diriu, gr. δέρω ‘diriu, plėšiu’, liet. darna ir rusų dranj ‘draiskalai’, liet. derybos ir latv. Derība ‘Sandora’. Plg. minėtą pasakojimą apie Avrahamą: „Saulei nusileidus ir visai sutemus, štai RŪKSTANTI DUONKEPĖ [תַּנּוּר עָשָׁן, įprasta Levante - Red.] IR UGNIES LIEPSNA PERĖJO TARP PERKIRSTŲJŲ. Tą dieną VARDAS sudarė Sandorą su Avrahamu“ (Pr 15:17–18).
Taigi D-vas pasinaudojo šiuo visame to meto pasaulyje žinomu sutarties sudarymo būdu
. Hebrajiškai sutartis būtent „kertama“. Pažeidusis sutartį sutinka būti suplėšytas, kaip sutarčiai paaukotas gyvūnas, plg. Pr = BəRēšīt 15, 8–21 ir Jer = Yirməjāhū 34:18: „Aš atiduosiu [priešams] vyrus, perėjusius (pažeidusius) Mano Sandorą ir neįvykdžiusius žodžių Sandoros, kurią jie PERKIRTO [sudarė] Mano akivaizdoje, kurią PERKIRTO PUSIAU IR PERĖJO TARP JOS [SANDOROS] DALIŲ“. Toks yra hebrajiškas originalas, kuris atitinka Septuagintą (jo laikosi ir „King James“). 
Vis dėlto dabar daugelis (Naujasis tarptautinis vertimas, Anglų standartinis vertimas, kt. laikosi siriškos versijos, iš kur ir A. Rubšio „Su vyrais, sulaužusiais Mano [A. Rubšys rašo iš mažosios raidės] Sandorą ir nesilaikiusiais Mano akivaizdoje sudarytos sutarties įsipareigojimų, pasielgsiu kaip su veršiu, kurį jie perskrodė pusiau ir praėjo tarp abiejų pusių“.

Tai kas paaukota ir suvalgyta, yra lygu sutarties antspaudui. Asmuo kuria nors nuodėme pažeidęs Sandorą su D-vu, iš jos ir iškrenta. Jis turi galimybę į ją grįžti atnaujindamas Sandorą atitinkamu eiliniu aukojimu, prieš tai išpažinęs savo nuodėmę. Sandaros tarp D-vo ir Avrahamo pastovumo ženklu tapo apipjaustymas (BəRēšīt 17:2–14). Paskesnė Sandora tarp D-vo ir Avrahamo sūnaus Jicchako palikuonių žydų buvo sudaryta prie Sinajaus kalno per Mošė (Mozės) tarpininkavimą, paskelbus tautai Įstatymą bei tautai pritariant (Iš = Šəmōt 19 – 24:3). Ši sutartis taip pat buvo patvirtinta aukojimu (Šəmōt 24:3–8). Nuo to laiko aukojimai tapo įstatyminiu Sandoros įtvirtinimo ženklu: kūdikis įeidavo į Sandorą per apipjaustymą, o suaugęs ir nusidėjęs, grįždavo į Sandorą per aukojimą (atnaujindavo Sandorą). 
Tiek Avrahamo, tiek Sinaujaus Sandoros aukojimą lydėjo tas pats dėsnis: D-vas (ugnimi) ir žmogus savąją aukos dalį suvalgydavo tuo laidoję gyvybės atsakomybę už sutarties laikymąsi.

Savo gyvybę Naujajai Sandorai paaukojęs JHS padarė Save Naujosios Sandoros turiniu ir antspaudu. Paskutiniosios Vakarienės metu Jis nustatė savo Aukos (pašalinusios visas Sinajaus Sandoros aukas) priminimą jos pakartojimu tam tikrais eucharistiniais veiksmais. Pasiaukojęs Golgotoje vieną kartą visiems laikams, Savo Paaukotam Kūnui (t.y. paaukotai Aukai-Sandorai užantspauduoti) Jis parinko kartotiną Mistinį Ženklą Duonos pavidalu, kad būtų suvalgomas kiekvieną kartą atkartojant Sutartį („darant atminimą“). 
Duona laužoma (paaukojama) ir suvalgoma įtvirtinant įėjimą į Naująją Sandorą ir būvimą joje, grįžimą į ją, taip pat visų tikinčiųjų jungimą į Jo Aukojamąjį Kūną, Kuris yra Jo amžinoji Bažnyčia. 
Šis Ženklas pagamintas iš gerai kiekvienam žydui žinomų D-vui skirtų laiminimų virš vyno ir duonos per šabatus ir šventes.

Tačiau tiek per šabatus ir tradicines halachines šventes, tiek kadaise Šventykloje būtent duona ir būtent aukos dalis yra valgomos. Per šventes dar geriamas vynas, tačiau Šventykloje aukų kraujas buvo IŠLIEJAMAS arba juo buvo šlakstoma (plg. ir tautos palaiminimą Mt 27:25: „Jo Kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų“!)  Čia susiduriame su problema: kaip JHS galėjo tarti mokiniams „Gerkite, tai Mano Kraujas“, kai kraujo gėrimas D-vo ir Jo Įstatymo griežtai uždraustas (Pr 9:4, Kun 3:17, 7:26, 17:10–12, Įst 12:16,23)? Negi JHS apverčia Įstatymą aukštyn kojom todėl, kad Pats yra D-vas? D-vas persiskyrė Savyje? 
Jei mokiniai nedrįso patys Jo paklausti (o tai būtų abejotina), Jis žinodamas jų žydišką išauklėjimą bent turėjo suprasti jų abejones ir paaiškinti, kodėl Jis dabar laužo Įstatymą, nors sakęs atėjęs jo ne laužyti, bet vykdyti, ir kad nė vienas brūkšnelis iš jo neišnyks, kol (‘έως ’̀αν) viskas išsipildys“ (Mt 5:18, o viskas išsipildys negi ne Jam Pačiam atėjus šlovėje?)
Kyla įtarimas, kad tradicinėse liturgijose antroji eucharistinės formulės dalis yra netiksli, nes atitinkama Mt 26:27–28 vieta anstyvųjų perrašinėtojų graikų iškreipta pagal Mt 26:26. 
Iš tikrųjų, Luk 22:20 ir 1 Kor 11:25 formulė skamba kitaip: „Ši TAURĖ yra Naujoji Sandora Mano Kraujyje, Kuris už jus IŠLIEJAMAS“ ir „/–"– +/ Kiek kartų gersite, darykite tai Mano atminimui“. Žodžių „Kraujas, gerkite“ nėra! 
Marko skiriasi ir tvarka: „Paėmęs taurę, padėkojo, davė jiems, ir VISI GĖRĖ iš jos“ (Mk 14:23). Toliau kartojamas tekstas iš Mato: „Tai Mano Kraujas, Sandoros Kraujas, Kuris IŠLIEJAMAS už daugelį“ (Mt  26:28, Mk 14:23–24).
Pastarųjų 50 metų tyrinėjimai rodo, kad pirminis buvo ne Marko, bet hebrajiškas Mato tekstas
(Grintz J.M. Hebrew as the spoken and written language in the last days of the Second Temple. / Journal of Biblical Literature 79, March 1980, Part 1, p. 32–47), o Marko tekstas – susirinkimuose nemokantiems hebrajiškai skaitytas sutrumpintas aramėjiškas Mato vertimas („targumas“, Грилихес Л. Реконструкция коммуникативной ситуации создания и первоначального функционирования первых двух канонических Евангелий. Кафедра библеистики МДА, Москва 2005).

Jei autentiška yra Luk 22:20 ir 1 Kor 11:25 formulė, tada aišku, kad JHS kalbėjo apie Savo Kraujo Kančios Taurę, turinčią būti Jo išgertą įvykstant Naujajai Sandorai
Taurės, kurią reikės išgerti, kaip ateinančios kančios įvaizdį, randame JHS maldoje Getsemanės sode „jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši Taurė“ (Mt 26:39), taip pat „Ar galite gerti Taurę, kurią Aš gersiu? /.../ Tą gi Mano Taurę gersite“ (Mt 20:22–23).
Nėra naujiena, kad Evangelijų tekstai smarkiai „redaguoti“ perrašinėtojų graikų, kuriems, kilusiems iš pagonių, kraujo gėrimas negalėjo užkliūti. Be to, etninė neapykanta ir kruvini konfliktai tarp kolonistų graikų ir žydų tęsėsi nuo pat 115–117 m. Kitoso (Kvieto) karo iki pat arabų atėjimo į Palestiną VII a., todėl būta ir ideologinio „redagavimo“ – plg. galimą interpoliaciją 1 Tes 2:15, o svarbiausią – vėliausią, Jono Evangelijos tekstą, kuriame žodis „žydai“ dažniausiai vartojamas tokia neigiama prasme, kad pašaliniam net sunku suprasti, kad Pats JHS ir Jo mokiniai – žydai (plg. ginčą „tarp Jono mokinių ir žydo“, Jn 3:25, var.: „žydų“, arba į JHS lūpas kažkokio profano graiko įdėtą akivaizdų absurdą Jn 7:22 – turbūt pagal Mt 15:2! – žr. kad ir Pr 17:10–11,23,24, 21:4, Iš 4:24–26, 12:43,44,48, Kun 12:3 !) 
Šitaip Jono Evangelijoje nėra labai patikimi ir neva JHS tarti žodžiai pridėjus „Kraują“ prie „Kūno“:
„Kas valgo Mano Kūną ir geria Mano Kraują, tas pasilieka Manyje, ir Aš jame“ (Jn 6:54,56).
JHS žodžiai akivaizdžiai rodo tik tai, kad Jame išlieka gyvas tik gyvenantis jo Gyvybės Paaukojimo sąskaita (natūraliai, kad kai kuriems mokiniams tai pasirodė tarytum priekaištas „Žiaurūs yra Jo žodžiai, kas gali jų klausyti!“ ir jie pasitraukė, Jn 6:60).
Juo labiau 325 m. naujai įkurtoje nežydų Bažnyčioje negalėjo būti net ir įtartas skirtumas tarp „valgykite, tai mano Kūnas“ ir „gerkite, tai Mano Kraujas“: suvienodinant Mato teksto vietas, abudu pateko į liturgiją! 
Pridėkime prie to, kad net ir pačių žydų sąmonėje pirminė aukos, kaip sutarties sudarymo, prasmė jau buvo išblėsusi iš atminties: Hebr 9:13–14, išleidžiant iš akių JHS Naujosios Sandaros Aukos galią, samprotaujama apie nepalyginamai didesnę JHS paaukoto Kraujo galią nei ožių bei jaučių kraujas...

Sandorų Aukos pakeitimas paaiškina ir tai, kodėl mūsų Šventykla yra Pats JHS Mesijas, Kuris Pats ir yra Vyriausiasis Kunigas. 
Kad mūsų aukelės įjungimas į Jo Atperkamąją Auką įvyktų, mums reikia realiomis savo gyvenimo aukomis būti Jo Kūne. Jei šitaip atsitinka, jei mūsų aukelė laisvu mūsų noru įjungiama į anapus laiko esančią Visuotinę Atperkamąją Golgotos Auką, JHS Pats yra mumyse. Tuomet asmuo, kaip JHS Aukojamojo Mistinio Kūno narys, tampa mažu mesiju išganytoju kitiems
(nuostabu, kad vokiečių kalboje yra tik vienas žodis Christ tiek JHS, tiek krikščioniui pavadinti!): „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal=GālāTijjīm 2, 19-20).
Kai šitai viešai paliudijame prisimindami Jo Paskutiniąją Vakarienę, D-vas padaro mus jos dalyviais su pilna Jo Malonės Dovana pagal Jo duotąjį Mistinį Švenčiausiojo Sakramento Ženklą, nes JHS istoriškai atnašavo Save kaip Sutarties (Sandaros) Auką tik vieną sykį, bet tam, kad Jo Auka vyktų nuolat Jo Mistiniame Kūne, kiekviena žmonių karta turi įeiti į Naująją Sutartį, kiekvienam žmogui joje įsitvirtinant ir į ją grįžtant po nupuolimų net ir daug kartų. Todėl sava Paaukotojo dalis, kurėią reikia suvalgyti ratifikuojant Sutartį, yra Mistinis Ženklas, kurį tinka vadinti Sakramentiniu Kristumi. Per Jį nuolat patvirtinama Naujoji Sandora tarp D-vo ir Jo Išrinktosis Tautos (Jer 31:31–32), į kurią dabar kviečiamas visas pasaulis (Pr 12:3, Iz 11:10, Apr 6:4–17). 
Būtent todėl Eucharistija yra būdinga visoms krikščionių denominacijoms, kad ir kaip prieštaringai ji būtų jų aiškinama net ir praslinkus 2000 metų po istorinės Sutarties sudarymo Golgotoje.
Tačiau net ir tradicinių (halachinių) žydų Pesacho vakarienės metu Afikomanu vadinamas neraugintos duonos paplotis, laužomas ir padalijamas po antrosios Pesacho taurės, iš tikrųjų yra Mesijo paaukoto Kūno ekvialentas (Sakramentinis Kristus). Suvalgydamas savąją Afikomano dalį mesijinis tikintysis jau sąmoningai atnaujina savo Sandorą su D-vu per Mesijo Auką ir darosi tos Aukos dalyviu, o visi dalyviai kartu iš naujo jungiasi į Jo Aukojamąjį Mistinį Kūną Bažnyčią. Trečioji Atpirkimo taurė ženklina Kančios Taurę, kurią JHS geria Golgotos Kryžiuje. Todėl Jis tapatina ją su Pačia Naująja Sandora D-vo Avinėlio Kraujyje. Kaip valgydamas Afikomaną tikintysis valgo ne JHS mėsą, bet savo kūno gyvybę gauna iš Jo paaukoto Kūno, taip gerdamas eucharistinę taurę jis geria ne fizinį JHS Kraują, bet jungiasi su Golgotoje praliejamu JHS Kančios Krauju, gaudamas sau amžinąjį gyvenimą.
 
Tai reiškia, kad tik realiu gyvenimu kas daugiau, kas mažiau aukodamiesi su Juo ant Golgotos Kryžiaus („Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi“
Gal=GālāTijjīm 2, 19), jungiamės su Juo Kūnu ir Krauju, o
Mistinis Eucharistijos Ženklas įtvirtina tai ne menkesne galia nei Qorbān ‘Ōlā (deginamosios aukos) atnašautojui kadaise Jerušaláimo (Jeruzalės) Šventykloje (yt hamMiqdāš). Jei (jei!) atnašavimas D-vo priimamas ir jei (jei!) aš neprisiartinu prie Komunijos nevertai, D-vo Galia manyje įvyksta pasikeitimas, kuris ir žadamas D-vo padovanotu Mistiniu Ženklu. Kitaip nebūtų perspėjimo „Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor=Qōrintijjīm ālep 11, 29).
Kaip Sinajaus Sandoros aukų negalima buvo valgyti su nuodėme (atkritus nuo Sandoros pirma reikėjo išpažinties), tas pats yra ir Naujojoje Sandoroje.
Esame tad JHS kraugeriai ir privalome tai pripažinti
, skirtingai nuo išsigandusių ir pabėgusių mokinių
(Jn 6, 60).

JHS Kraujo Sandora yra Sandora nuolatinio buvimo išganymo galimybėje, kada dėl praktinio neįmanomumo nepažeisti Tobulybės Įstatymo, nuodėmę pažeidžiant Įstatymą bet kuriuo momentu nuima Pats Išganytojas, vykdantis Įstatymą Visame Savo Bažnytiniame Kūne. 

Mūsų korespondentas, tradicijoje išaugęs žydas, sako, kad, jo manymu, čia dėstomas klasikinis okultinis burtininkavimo ritualas, žmogus neva kuria sau demoną, reikalaujantį aukų savo demoniškai egzistencijai ir jėgai.
Iš tiesų Talmude JHS laikomas burtininku
(Sanhedrin 43a, žr. Gemara 33 f.) Atidedant į šoną visus neigiamus pasakymus apie JHS Talmude, kuris yra įvairių tikėjimo mokytojų nuomonių rinkinys, reikia pripažinti, kad bet kurios oponuojančios religinės srovės nuomonė niekad nebūna teigiama - pvz., daugelis naujesniųjų (nuo XIX a.) protestantų vadina katalikybę Babelio paleistuve, o Popiežių - apokaliptiniu žvėrimi ir antikristu. Viešpaties JHS apkaltinimas burtininkavimu eina dar iš Jo žemiško gyvenimo laikų - „Žydai atsiliepė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?“ (Jn =Jōhānān 8, 48). Be to, prie neigiamos žydų nuomonės labai prisidėjo patys „krikščionys“ amžiais trukusiais persekiojimais (plg. labiausiai griežtą reakciją XVI a. rinkinyje Šulchan Aruch, kuriame „akumai“ - trumpinys „žvaigždžių ir planetų garbintojai“, t.y. iš esmės krikščionys, - prilyginami gyvuliams, bet ar ne jie patys tai ir įrodė savo žvėriškumais? - šio istorinio fakto akivaizdoje joks tradicinis žydų mokymas apie aukštesnę sielą nebeturi diskusinės reikšmės). 
Atmetus Įsikūnijimą bei iš pricipo - JHS D-vystę, visai logiška ir visus su Juo susijusius aukojimus laikyti okultiniais: D-vas draudžia garbinti ir aukomis maitinti demoniškas jėgas, nes garbinimas priklauso tik Jam, o aukos atlygina Jo teisingumui. Netikint JHS D-viškumu sunku mentaliai suvokti Atpirkimą, gal net ir neįmanoma. Todėl 325 ir 381 m. Nikėjos / Konstantinopolio Credo formuluotės, kaip ir kaip toli jos būtų nuo neįmanomos suprasti aukštesnės tikrovės, yra vienintelis racionalus būdas paaiškinti tikėjimą, kurį priimame ir be jokio protinio suvokimo vien Šventosios Dvasios veikimu. Dostojevskis kalbėjo, kad jam neįmanomas gyvenimas be Išganytojo - Išganymas yra egzistencinė būtinybė, pateisinanti buvimą žmogaus nuodėmių pasaulyje. Nepaisant savo antisemitizmo, kilusio iš noro pakeisti D-viškąjį žydų mesianizmą šovinistiniu rusišku „mesianizmu“, Dostojevskis išreiškė D-viškosios dorovės viršenybės tiesą, be kurios tradicinis rabiniškas kelias į mesijinę erą greičiausiai tik aklakelis.
Rizikuodami palikti Atpirkimą be paaiškinimo (kaip žmogus gali atpirkti žmoniją nuo kaltės D-vui?), mes gal ir įsigudrintume apeiti JHS D-viškumo klausimą remdamiesi sunkumu suvokti Įsikūnijimą ir Trivienybę, tačiau apeiti Kraujo Kančios Taurę neįmanoma neatmetus pačios Evangelijos. 
Golgotos Auka sudaro Evangelijos esmę. Nesant jos, Evangelija pavirsta niekuo nepagrįsta musulmonų pasaka: ką islamas laiko tikrąja, „neiškraipyta“ krikščionybe? Kuo pranašas JHS skiriasi nuo Elijo ar kurio nors kito? Kodėl tuomet apskritai reikia minėti kažkokią krikščionybę, o ne „elijybę“ ir pan.? Kur tada skiriamasis (pirminio „neiškraipyto“) krikščionių tikėjimo bruožas ir esmė? 
Tai klausimai musulmonams, nes krikščionybė be Atpirkimo nereikalinga, ji lieka įprastu judaizmu, o pridėjus Pranašą Muhamadą (t.y. išėjus iš judėjų į pasaulį), tampa islamu. Išgaruoja. 
Laimei Koranas nuolat mini krikščionis, ne tik „iškraipytus“, bet dar ir neiškraipytus (kurių laikų?), kurie (pačiu Pranašo laiku?) net iškeliami kaip puikybės nebuvimo pavyzdys
(Koranas 5:82). Islamo jokiais gudriais „prijomais“ neapeisi, nenustumsi į šoną ir nenutylėsi ne vien tik dėl Toros pranašavimo apie jo reikšmę paskutinėmis dienomis (B
erēšīt 16:12), bet ir kaip galingo abraominio faktoriaus, liudijančio JHS esant Mesiją būtent judėjiškame kontekste (Koranas 4:157).
Grįždami į Šventąjį Raštą, randame nuostabiai tikslią atpirkimo pranašystę dar pas
Izaiją (J
ešà‘jā) 53, taip pat paslaptingą D-vo išsitrejinimą Pr=Berēšīt 18, o Naujajame Testamente (net neminint interpoliacija įtariamais Mt 28, 19 ir 1 Jn 5, 7) – beveik dogminį Dvivienybės dėstymą daugelyje Jono (Jochanano) Evangelijos ir Pauliaus laiškų vietose. 
Kita vertus, Paskutiniosios Vakarienės Taurė yra neabejotinas autentiško teksto faktas, nes 1 Kor 11 šiuolaikinio mokslo vienbalsiai datuojama I amžiumi dar iki Šventyklos sugriovimo!

 

Į pradžią