Tradicinių šv. Mišių kilmė ne vėlesnė nei II a., bet nepaisant jų kilmės iš žydų krikščionių Eucharistijos, ir jos susidarė jau tarp nežydų. Liturginei tradicijai susiformavus, 364 m. Laodikėjos vietinis (ne visuotinis!) susirinkimas uždraudė krikščionims, įskaitant žydus, švęsti Šabatą, tuo užbaigęs krikščionybės atskyrimą nuo bet kokio bendrumo su žydų tradicija. Tačiau Eucharistinę Auką įsteigusios krikščioniškos Mišios iškilo tarsi senovės hebrajų Šventyklos apeigų ir hierarchinės kunigijos reinkarnacija, tik jau nebežydiškais rūbais. Tai suprantama ir neturi būti beprasmių ginčų objektas (ar Įstatymas „panaikintas“ ar „nepanaikintas“ – 2 Pt 3,13)! Juk krikščionybės tikslas iš vienos pusės yra kiekvieno atskiro asmens individualus pasikeitimas tampant D-vo vaiku Kristaus Kūne, tačiau iš kitos – Išganymo išplitimas į visą pasaulį per išrinktosios D-vo tautos išplitimą į visą žmoniją, o tam tinka ir klasikinė ST teokratinė tvarka, sujungianti pasaulietines ir dvasines hierarchijas į bendrą harmoningą konstrukciją. Apgailėtina šių dienų apostazija buvusiame krikščioniškame pasaulyje, kuriame matyti aiškių Apokalipsės požymių, greičiau rodo, kad tokia pasaulietines ir dvasines hierarchijų „D-viškoji simfonija“ yra D-vo Karalystės ateitis. Realus istorijos rezultatas rodo, kad nežydų sukurta krikščionybė pasirodė nepajėgi pakeisti pasaulio, o todėl mūsų dienomis ir užsisklendė apeiginėje savo pačios egzistencijoje. Jau todėl nežydų krikščionių susikurta šv. Mišių tradicija visai nebūtinai turi atsirasti ir mesijiniame judaizme (iki šiol esama įvairumo tarp mesijinių žydų iš žydų tradicijos ir mesijinių žydų, atėjusių iš krikščioniškų denominacijų). Po 2000 metų nežydų „nikėjiško sapno“ pabudusiems ikinikėjiškiems žydams krikščionims kartoti nežydų pereitą kelią vargu ar prasminga (tam reikėjo įstoti į nežydų bažnyčias ir ištirpti tarp jų). Todėl tradicinių nežydų Mišių atsiradimas pas mesijinius žydus net keltų įtarimus, ar tai iš tikrųjų mesijinis judaizmas?

Nežydų tradicines Mišias mesijiniame judaizme atitinka tik Paschalinis sederis kartą per metus, kada tiksliai atkartojama Paskutinioji Vakarienė. Todėl pati Eucharistija turėtų egzistuoti atskirai, atitikdama JHS žodžius „Kiek kartų gersite, darykite Mano atminimui“ (1 Kor 11,25). Čia turima galvoje ne vandens ar pieno gėrimas, bet tradicinis vyno gėrimas ir duonos laužymas per šventes pradedant nuo kassavaitinio Šabato. Ar tai Eucharistija, ar ne, priklauso tik nuo JHS žodžių pakartojimo dalijant „Tai yra Mano Kūnas, Ši Taurė yra Naujoji Sandora Mano Kraujyje“.

Be to, akivaizdu, kad Eucharistija turi būti celebruojama viešai, t.y. tam tikru nustatytu bendruomenės susirinkimų laiku, kuris visų pirma yra sabatos pabaiga, pereinanti į pirmosios savaitės dienos, JHS Prisikėlimo dienos, pradžią. Šis laikas prasmingiausiai tinka eucharistiniam duonos laužymui.

Pirmųjų (mesijinių) žydų krikščionių, šventusių Šabatą, susirinkimai nuo penktadienio (šeštosios savaitės dienos) saulėlydžio iki sekmadienio (pirmosios savaitės dienos) po šeštadienio (septintosios savaitės dienos) saulėlydžio turėjo vis labiau virsti privačiais šeimose, ne sinagogose, tiek dėl daugelio sinagogų priešiškumo, tiek ir todėl, kad po žydų sukilimo, kurio rezultatas buvo Šventyklos sunaikinimas, romėnai laikė priešiškais ir sąmokslininkiškais bet kuriuos susirinkimus septintąją savaitės dieną (šeštadienį). Tai vertė pirmuosius krikščionis rinktis arba sekmadienio pradžioje nuo šeštadienio saulėlydžio, arba jau sekmadienį dienos metu. Tokia sekmadienio – Viešpaties dienos (graikų mot. g. κυριακή → plg. gruz. kvira), plg. 1-jo ir 2-jo amžių sandūros Didachę, 14) praktika įsitvirtino remiantis analogiškais susirinkimais dar pirmųjų apaštalų laikais (plg. Apd 20,7). Vis dėlto Eucharistija galėjo būti daroma ir per žydų krikščionių privačius susirinkimus vienų pas kitus (ne šeimose atskirai) ir bet kurią savaitės dieną, kaip skaitome Apd 2,46. Bet kuriuo atveju duonos laužymas, išreiškiantis Viešpaties Auką už daugelį, jungia daugelį Viename Mesijo Kūne, todėl ir daromas viešai.

< Sunku įsivaizduoti, kad mesijiniai žydai naudotų Eucharistijai kokias nors ypatingas ostijas ar specialiai kepamus paplotėlius nei tą pačią duoną (raugintą ar neraugintą per Paschą), kurią laužo ir dalija kiekvieną Šabatą. Todėl kada ir kaip daroma Eucharistija, priklauso nuo konkrečios mesijinės bendruomenės, privalomos tvarkos nėra. Visais atvejais tradiciniams krikščionims prisijungus prie mesijinio sąjūdžio iškyla problema dėl komunijinio bendravimo, kuris, kaip žinia, yra nepaprastai svarbus būtent tikėjimo vienybei.

Neverta ginčyti, kad ir suprantant šv. Komunijos Eucharistinį Ženklą transsubstanciacijos prasme, jo priėmimas yra tikėjimo aktas, o pati transsubstanciacija nėra burtininkavimas, bet Tikėjimo Paslaptis: PAŽADAS → ŽENKLAS → IŠSIPILDYMAS. Juk Komunija yra Bendrumas Golgotoje paaukotam Išganytojo Kūnui ir Jo kančių Taurei, o šis bendrumas viešai paliudijamas per Eucharistiją, gaunant už tai D-vo žadamą Išganymo dovaną.

Paliudijamas tačiau ne formalus apeiginis bendrumas, bet realus kasdienis komunianto bendrumas Golgotos Aukai pačiu jo krikščionišku gyvenimu Aukojamame Kristaus Kūne. Šio fakto abipusis, komunianto ir JHS, patvirtinimas, padaro Švč. Sakramentą galinga jėga krikščionio gyvenime (ir atitinkamai: melaginga „komunija“ pražudo komuniantą: 1 Kor 11,29).

Pati Ženklo traktuotė (transsubstanciacija, mistinis buvimas, kt.) yra antrinė, tai tikėjimo dalykas, bet ne fizikos reiškinys. Svarbu čia tik viena: ne transsubciacija, ar buvimas, ar kas kita, bet ar ženklinis liudijimas atitinka realų komunianto gyvenimą, ar ne.

Užtat paties Mistinio Ženklo priėmimas atitinka jo suvokimą ir priklauso nuo komunianto tikėjimo ir narystės vienoje ar kitoje bendruomenėje. Jei asmuo nėra žydas ir nepriklauso tik mesijinių žydų bendruomenei, jis privalo laikytis tikėjimo tos bendruomenės, kurioje jis priima Komuniją. Suprantama, prisijungiantysis prie mesijinio sąjūdžio niekad nepeiks mesijinių žydų Komunijos kaip neva negaliojančios. Tačiau jis turėtų abejoti, ar ji galioja jam pačiam pagal jo tikėjimą. Tai ypač svarbu tikint trassubstanciacija, jei atitinkamoje mesijinių žydų bendruomenėje arba paramesijinėje grupėje tokio tikėjimo nėra. Jei toks tikėjimas ten yra, vėlgi tradiciniam nikėjiško tikėjimo krikščioniui pirmiausiai svarbu (jau neminint drausminių ribojimų), ar eucharistinio perkeitimo žodžius ištaria teisėtą kunigystę turintis kunigas, ar ne.

Bet juk tikrai sunku įsivaizduoti, kad tarp sparčiai atgimstančių mesijinių žydų rastųsi iš katalikų ar pravoslavų atėjusių kunigų arba vyskupas, įšventinantis tokius kunigus! Teorinis tokių ateinančių kunigų būtinumas reikštų tik viena: mesijiniams žydams paprasčiausiai reikia priimti katalikybę ar stačiatikystę. Be abejo, toks variantas reikštų grįžimą į nevykusius praeities bandymus ir griautų pačią mesijinio žydų atgimimo žydų tradicijoje esmę. Todėl mesijiniams žydams lieka jų pačių tikėjimas, Eucharistijos atveju artinantis juos su evangelikais –

Arba dar kitaip:
Naujosios Sandoros žydų kunigystė !

pradžią mesijinei kunigystei (tegu ir ne Levio – Aharono genetinei) turi duoti teisėtą Aharono kunigystę turintys kohenai (jie visi žydų tautoje yra žinomi), pripažinę JHS Mesiju ir toliau uždedantys rankas kitų asmenų kinigystei jau pagal pirmųjų krikščionių tvarką. Tai būtų ir dar viena nuostabi jungtis tarp Sinajaus ir Golgotos Sandorų.

Šiuo metu nikėjiško tikėjimo krikščionims, prisijungusiems prie mesijinio sąjūdžio, dalyvavimas mesijinėje Eucharistijoje lieka probleminis, bent kol egzistuoja teisėta Eucharistija jų bažnyčiose. Žinodami, kad mesijiniai žydai nėra eretikai iš tradicinių krikščionių, bet atgimstanti žydų krikščionybė, bent katalikai, kurie turi dvasinės Komunijos sąvoka, per mesijinę Komuniją gali pasimelsti dvasinės Komunijos malda.

Atgal