AR NAUJOJI SANDORA TIKRAI SUTARTIS, O NE TAS PATS, KAIP APIE JĄ PASAKOJANTI KNYGA PAVADINIMU „NAUJASIS TESTAMENTAS“?
AR NAUJOJI SANDORA GALI TURĖTI IR SAVAS NAUJAS ŠVENTES?

1. Nisano 14 yra Žmonijos atpirkimo diena ir Naujosios Sandoros diena. Šia prasme ji net svarbesnė nei pati Velykų šventė. Be to, skirtingai nuo visų kitų švenčių išvakarių, Nisano 14 yra vienintelės nustatytų švenčių išvakarės (ne tik pati šventė), kurių data Toroje yra paminėta skaičiumi (14).
2. Nisano 16 yra Viešpaties Prisikėlimo diena. Suprantama, Toroje nerasime D-vo nustatytų Naujosios Sandoros švenčių. Turbūt todėl adventistai kalba apie tik vieną ištisinį Šventojo Rašto tekstą, neskirdami „Naujojo“ ir „Senojo“ Testamentų, dar pacituodami ir Pauliaus 2 Tim 3:16: „Visas Raštas yra D-vo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui" – ar tik neturėtume suprasti, neva Paulius kalba apie savo paties laiškus kaip apie Šventąjį Raštą? Kada nei Apaštalų darbai (neminint šiandien žinomų Evangelijų) dar nebuvo parašyti, žinomi ir pripažinti, nei Paulius nebuvo begėdis, kad pateiktų savo aplinkraščius kaip Šventąjį Raštą: jis turėjo galvoje tik Torą (Apd 15:21). D-vo Sandora apskritai nereiškia jokio Rašto („Naujo“ ar „Seno“), tačiau bet kurią sutartį, sudarytą tarp Jo ir Jo ateisiančiam Mesijui bei Išganymui pasirinktos tautos. Sutarčių grandinė tęsėsi sudaryta per Avrahamą, Mošė ir Mesiją J-šūa Golgotos Kryžiuje (žr. Pirmąjį Naujosios Sandoros paminėjimą Jer 31:31). 
Ar mesijiniai tikintieji turi švęsti pamatinius Naujosios Sandoros įvykius (Mesijo gimimą, Atpirkimą, Prisikėlimą), ar ne? Nisano 14 yra Atpirkimo minėjimas, tačiau tik Prisikėlimas parodė, kad Atpirkimas tikrai įvyko ir prasidėjo Naujosios Sandaros galiojimo laikas. Tačiau Biblijoje nėra jokios užuominos į Nisano 16 d. šventimą, išskyrus nebent pasakojimo apie Šabato Ramybės Kape pabaigos perėjimą į pasakojimą apie Nisano 16 Prisikėlimą (Mt 28:1).
Dar daugiau! Kokia prasmė švęsti Prisikėlimą Nisano 16 d., jei ši data žydų mėnulio-saulės kalendoriuje tik retesniais atvejais būna pirmoji savaitės diena („sekmadienis“)? Nesvarbu, ar adventistai supranta šabatavimo, kaip įėjimo iš laikinos ramybės į eschatologinės Aštuntosios Kūrybos dienos amžinąją Ramybę (Hebr 9:4), kaip parodo Prisikėlimas po Šabato Ramybės Kape. Štai ką adventistai iš tikrųjų neigia: D-vo kūrybos galutinį atbaigimą. Todėl yra aišku, kad Prisikėlimas turi būti švenčiamas po paschalinio Šabato kitai dienai prasidedant, tačiau tai visada turi būti „sekmadienis“! Kokiu tad būdu, jei Nisano 16 d. toli gražu ne visada „sekmadienis“?
3. Tačiau Pesachas, kaip Išėjimo iš Egipto atminimas, nėra izoliuota žydų kalendoriaus šventė. Ji neatsiejama nuo Sekminių („savaičių“ – Shavuot), kaip vienas tęstinis šventimas, kurio pabaigą reikalaujama apskaičiuoti: 
- 49 òmero (‘javų pėdas’ ir grūdų matas) dienomis, 
- pradedant nuo paaukojimo Šventykloje pirmojo derliaus javų pėdo, 
- "tuoj po [Pesacho pirmojo] šabato" (Kun 23:11).
O 50-ąją dieną yra Sekminės, kada paaukojami nuo pirmojo kviečių derliaus iškepti du kepalai duonos.
Svarbu: Toroje pavadintos visų švenčių datos, išskyrus vieną iš trijų pagrindinių švenčių, kuri ir yra Sekminės!
Jokio sunkumo paskaičiuoti 49 dienas tuoj po Pesacho pirmojo šabato, tik, deja, žodis šabbāt ‘ramybė’ turi dvi pagrindines reikšmes: ‘šventinė ramybė apskritai’, ‘septintoji savaitės diena’ („šeštadienis“). Jei skaičiuojama nuo šio pirmojo „šeštadienio“, tada Sekminės pasidaro išimtimi iš visų švenčių, kurios žydų kalendoriujė turi fiksuotą mėnesio datą. Tada Sekminės tampa kilnojamos visada sutapdamos su pirmąja savaitės diena („sekmadieniu“).
4. Pagaliau, o kas gi būtent atmenama švenčiant Sekmines? Toroje akivaizdu, kad tai derliaus šventė, o drįstant kalbėti ikiabraominių laikų sąvokomis – semitų žemdirbystės šventė. Su Pesachu ji susieta tik apie 13. a., kaip paties tikslo išeinant iš Egipto paminėjimas, o tai Įstatymo gavimas prie Sinajaus kalno. Šitoks siejimas be galo logiškas, suteikiantis šventei gilią prasmę, nes pirmasis išvadavimo iš vergovės vaisius yra Sandora tarp D-vo ir Israelio. Tuo būdu Sekminės yra Sandoros švente avrahamistine prasme. O juk tas pats ir su Naująja Sandora! Ekklesijos gimimas per Šventosios Dvasios atsiuntimą, be abejo, savo ruožtu yra Naujosios Sandoros atminimas. Tokiu būdu Sekminės yra Sandorų atminimas, Sandoros diena. Tuomet darosi aišku ryšys su Golgotos Auka: Mesijo J-šūa Bažnyčia gauna Šventąją Dvasią ir pavirsta Kristaus Kūnu įvykus Golgotos Sandorai, kuri įrodyta Prisikėlimu. Argi tuomet Sėkminės nėra Prisikėlimo šventė? –
Yra, jei omeras skaičiuojamas šabatinėmis savaitės dienomis, bet ne nuo Pesacho ramybės antrosios dienos (nisano 16), t.y. ne savaitėmis, nes 49 dienos po septintosios savaitės dienos („šeštadienio“) visuomet bus pirmoji savaitės diena („sekmadienis“).
Koks pagrindas skaičiuoti omerą šitokiu būdu? – Ogi didesnis nei tradiciniame rabiniškame judaizme, kuris skaičiuoja savaitėmis, kad Šavuot visuomet būtų fiksuotą kalendorinę dieną, t.y. sivano 6-ąją. Visai pakanka paminėti karaimus, niekad nepripažinusius Žodinės Toros koncepcijos, taip pat dar senesnius esėjus – jie visi suprato Kun 23:11 žodį šabbāt kaip savaitės dienos pavadinimą, todėl ir jų omero skaičiavimas visada rodo Sekmines pirmąją savaitės dieną („sekmadienį“). Esėjų praktiką patvirtino tarp Kumrano ritinių rastas apokrifas – „Jubiliejų knygą“. Su tuo sutinka ir pirmųjų pojudėjiškos krikščionių Bažnyčios tėvų aiškinimas.
Todėl geriausias sprendimas mesijiniams tikintiesiems būtų ne Naujosios Sandoros švenčių neigėjais adventistais sekti, bet švęsti Prisikėlimą kartu su Šventosios Dvasios atsiuntimu per Sekmines (Šavuot) visada pirmąją savaitės dieną („sekmadienį“), kada Kristus ir prisikėlęs, juoba kad tokia tradicija švęsti Šavuot pirmąją savaitės dieną yra žinoma žydams nuo seniausių laikų, o Pesachas–Šavuot apskritai yra viena tęstinė Išvadavimo ir Sandoros šventė.

Atgal