DOGMINĖ TEOLOGIJA IR TRADICINĖS KRIKŠČIONYBĖS NYKIMAS

Graikai buvo nuostabūs pagoniškos tradicijos filosofai. Matyt buvusiam Europos pagoniui sunkoka suvokti tai, kas yra aktualu abraominio tikėjimo semitui: Išganymas nėra automatiška naujojo tikėjimo išdava, bet meilės ir nuodėmės dilemos sprendimas: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn=Jōhānān 13, 34). Graikams tačiau pirmiausiai rūpėjo pasikrapštyti D-vo Prigimtyje, iš ko „D-vas susideda“, trys ar vienas? Visai netikėtas atsakymas į Naująjį Įsakymą, gal net neįmanomas tarp d-vobaimingų žydų. 325 m. šventasis Mikalojus trenkė Arijui per veidą, kad anas neteisingai suvokė JHS D-vystę, o 1054 m. Romos ir Konstantinopolio apaštaliniai sostai apsikeitė anatemomis dėl nesutarimo, ar Šventoji Dvasia kylanti iš Tėvo ir Sūnaus, ar tik iš Tėvo. Po 1007 m. šv. (?) Henriko II karo su Boleslovu Narsiuoju dėl Paelbio užgrobimo Europai-Bažnyčiai suskilus į neopagoniškas po krikščionybės iškaba nacionalines karalystes, užsiliepsnojo inkvizicijos laužai, akivaizdžiai įtikinantys, kad ne vien ištvirkėliai, stabmeldžiai, svetimautojai, iškrypėliai, vagys, gobšai, girtuokliai, keikūnai, plėšikai, kurių niekas ant laužų nedegino, nepaveldės D-vo karalystės (1 Kor=Qōrintijjīm ’ālep 6, 9-10), bet svarbiausia - eretikai, nes juos degino, kadangi neteisingai tiki: „Duodu jums naują įsakymą, kad teisingai tikėtumėt“ - ? Išganymas priklauso ne tiek nuo teisingo gyvenimo, kiek nuo teisingos dogmatikos?

Feodalų gobšumas ir karalių peštynės sudarkė D-vo Valiai atstovavusio popiežiaus ir imperatoriaus tarpusavio priklausomybės sakralinę-socialinę darną. Karolingiškoji Europa-Bažnyčia žuvo, o tai paskatino popiežių pastangas ją atkurti po dvasininkijos valdžia. Šių pastangų pirmąja auka tapo sakralinė vienybė su Rytų Bažnyčia. Tuo tarpu misijos pavirto kruvinais pavergimais ir genocidais, o skilimas nuėjo į visuotinės krikščionybės priešingybę - į tautines protestantų krikščionybes, kuriose svarbiausia krikščionio dorybė - būti karaliui ar feodalui, žmogaus valdžiai ištikimam pavaldiniui. Visų procesų pabaigoje popiežiai pralaimėjo ir karaliams, ir pasaulietinėms valstybėms. Faktinis grįžimas į pagonišką stipriojo teisę paskatino abejingumą Naujajam Įsakymui ir susidomėjimą antikinės praeities „šlove“. Nuo Herderio graikiško pagonių idealo vokiečiai dėsningai perėjo prie Vagnerio su jo germaniškos pagonybės idealu, o „žydeliai“ tapo paniekos objektu. „Laiminsiu tave laiminčius ir prakeiksiu tave keikiančius“ (Pr=Berēšīt 12, 3): tad ko mums dabar stebėtis Naująja pasaulio tvarka su jos „orveliška“ totaline kontrole ir totaliai demokratiniu pavergimu, kada „žodžio laisvė“ kiša pastorius į kalėjimą už priminimą, kad sodomija yra nuodėmė? Ar dar toli Antikristas, ar jau čia pat?

Dabar ekumenizmo entuziastai bando sulipdyti buvusios karolingiškosios Bažnyčios šukes jau šėtono suvienytoje Europoje, bet „išganymas“ per teisingą dogmatiką trukdo: nesuvienodintas tikėjimas! Todėl globalizmas pagimdė velnišką idėją sukurti pasaulinę "bendražmogišką religiją", kuri būtų tinkama kiekvienam. Pasirodo net „ekumeninis dialogas“ tarp „krikščionių“ ir pagonių. Tuo tarpu 1007 m. skilimo sukelta tikėjimo atomizacija jau nuveda į daugybės klaidžiojančių vieno asmens „bažnyčių“ atsiradimą. 
Mesijinis sąjūdis neturi ekumenizmui būdingų problemų suderinant nesuderinama. Mesijinis sąjūdis gyvena savuoju ikinikėjišku ikiteologiniu laiku. Jis nėra jokia eilinė denominacija, arba, kaip protestantai sako, „bažnyčia“, o katalikai - „sekta“. Tai judėjai su Tora ir Evangelija, įskiepytieji Mesijo Kūne, kuriame nebėra nei graiko, nei žydo, tačiau pats tas Kūnas yra Išrinktosios tautos kūnas. D-vas Tėvas siunčia Sūnų Mesiją per Šventąją Dvasią - kam mums „žinoti“ apie Asmenų Prigimtį, kai tai aukščiau proto? Užtenka, kad JHS yra Jisraelio Mesijas ir žmonijos Išganytojas. Galėjo žmogus ar tik D-vas išganyti žmoniją, ar negalėjo - nėra užduotis mūsų protui. D-vas neturi nieko bendro su nuodėme - bet tai ne medžiaga mūsų išvedžiojimams. Niekas nesiruošia ginčyti Nikėjos išpažinimo, tik ne ant dogminio pamato jungsis paskutinieji apie žydų kamieną! Jie jungsis tiktai ant Mesijo Meilės ir Išganymo Aukos pamato.

Kiekvienas, kuris priima JHS kaip Išganytoją ir taip tampa Jo Kūno nariu, yra įsūnijamas Abraomui Išrinktojoje tautoje, kuriai priklauso visi žydai, kaip įtikėję, taip dar neįtikėję. Tie iš 613 Toros įsakymų, kurie yra betarpiškai susiję su bēyt hamMiqdāš (Šventykla), vykdomi anapus laiko vykstančioje Paties JHS Aukoje, o Jis, Išganytojas, yra mums ir Vyriausiasis Kunigas, ir pati Šventykla. Visi kiti Toros įsakymai, iš kurių irgi nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks, viskas išsipildys“ (Mt=Mattāj 5, 17-18), vykdomi Aukojamame JHS Kūne Bažnyčioje mesijinio gyvenimo tėkmėje. Šis vykdymas kartais gali sutapti su talmudiniu halachiniu, kartais ne - mes netikime „Žodine Tora“, laikome ją žmonių įvesta - plg. „Jūs niekais verčiate D-vo paliepimą dėl savojo papročio“ (Mt=Mattāj 15, 6), „Veltui jie mane garbina mokydami išgalvotų priesakų“ (Izaijas=Ješà‘jā 29, 1 3). Tačiau skirtingai nuo karaimų, mesijiniai judėjai neatmeta ištisai visos talmudinės tradicijos, tačiau stengiasi išlaikyti iš jos tai, kas suvokiama kaip būdingas žydiškumas ir buvimas Jisraelio tautoje, jei tik neprieštarauja tikėjimui Atpirkimu. Šitokias užduotis sprendžia tie mesijiniai žydai, kurie yra išaugę tautos tradicijoje. Nehalachiniai žydai (neapipjaustytieji, motinos nežydės ar pan.), kurie gyveno anapus tradicijos, kaip ir „žydai“ ateinantys iš gojim (kitų tautų) - tarkim, be gijuro (įvedimo į judaizmą), kuris padaro asmenį halachiniu žydu, - tokie nieko nelemia, bet tik priimami į bendrus namus su jau egzistuojančia sava tvarka. Čia ir šių priimamųjų skirtumas nuo dabartinės „Nojaus vaikų“ (Bnei Noah, noahidų) praktikos, kada pasiliekama anapus žydų tautos vadovaujant tradiciniams žydų rabiams.
Tačiau reikia pabrėžti, kad mesijinės bendruomenės labai įvairialypės - nuo protestantizmo ivrito kalba iki beveik tikslaus sinagoginio judaizmo net neakceptuojant JHS D-viškumo, bet priimant JHS kaip Mesiją Atpirkėją, Kuris ateina (panašiai kaip islame) antrą kartą. Bandant susiorientuoti mesijinio sąjūdžio jūroje, reikia būti itin atsargiam, ypač kada susiduriama su mėginimais kartoti nežydiškos krikščionybės istoriją kuriant „privalomą savą dogmatiką“, t.y. eilinę naują denominaciją. Tuo atsiribojama nuo ikinikėjiškų laikų ir naikinama galimybė tapti vienijančia priebėga įvairių pakraipų paskutiniesiems krikščionims.

Vilniaus mesijinė bendruomenė ir Kauno paramesijinė grupė laikosi „aukso vidurio“ - klasikinio nikėjiško tikėjimo Trivienybe ir Įsikūnijimu neakcentuojant dogmatų. Juk tai leidžia beveik visiems tradiciniams krikščionims grįžti prie judėjiškų apaštalinių šaknų, į kurias jie yra įskiepyti tikėjimu, ir vienytis apie jas remiantis pagrindu: JHS yra Mesijas ir visos žmonijos Gelbėtojas. Šitaip neatmetami savi skirtingi tradiciniai dogmatai, bet per prioritetus, orientuotus į ikinikėjišką mesijinį tikėjimą, neutralizuojamas ilgais amžiais susikaupęs jų nesuderinamumas. Mėgėjai traukti paskui save į mesijinę bendruomenę įprastus dogminius tarpkrikščioniškus ginčus turėtų būti sudraudžiami arba pašalinami iš bendruomenės, kuri nėra jokia eilinė „bažnyčia“. Jos tarpkonfesionalumas leidžia nariams likti savame tradiciniame tikėjime, kol jis nėra dabartinio susatanėjusio pasaulio sugriautas. O jei tradicinės krikščioniškos konfesijos vieną dieną grius, visi nepriklausomai nuo kilmės mesijiniai judėjai liks vieninteliai apaštalinio tikėjimo atstovai. Tada bet kokie istoriniai konfesiniai nesutarimai atkris savaime.