KRIKŠČIONIŲ SEKMADIENIO IR VELYKŲ KRITIKA

Tarp mesijinių žydų populiaru demaskuoti pagoniką tradicinių krikščionių švenčių kilmę pagal evangelikų pavyzdį. Senus pastarųjų atradimus tokios orientacijos mesijiniai žydai noriai patvirtina savo liudijimu, pvz.: hebrajiškoje Biblijoje niekur negirdėta apie jokių sekmadienių šventimą, nieko tokio nėra žinoma ir iš pirmųjų apaštalų laikų. Todėl ir Velykų sekmadienio šventimas negali būti žydiškas. 
Suprantama, TaNaCHe niekur nepasakyta apie Mesijo J-šūa Prisikėlimą. Bet kuris tradicinis (halachinis) žydas irgi visad patvirtins tokį faktą. Nuo čia einama toliau ir prieinama prie Švč. Trejybės, bet pagaliau ir prie Talmudo. O juk iš tikrųjų senosiose pagonių religijose pilna dieviškų triadų (tik ne Trejybių!), pradėkim kad ir nuo Sen. Egipto (panagrinėti panteistinę visų tų triadų, kaip Pirminio Visa Ko Šaltinio emanaciją – beje, plg. Kabalą – šitai akivaizdžiai viršija „atradėjų“ galimybes). Po visų šių samprotavimų belieka uždaryti mesijinį judaizmą visiems laikams kaip klaidą. O tada tie mesijiniai žydai, kurie vis dėlto norės išsaugoti evangelinį tikėjimą, turės atsiversti į kurią nors evangelikų sektą (ypač tiktų charizmatinė su visų pamėgtomis „kalbėjimais kalbomis“ – ogi ir sunku rasti ką nors panašaus žydųn tradicijoje!), o gal net ir prisijungti prie tų tradicinių (halachinių) žydų, kurie pakantūs anam “nelaimingam J-šūa ben Josefui“, Kuris „buvo geras vaikinas, tik deja, luzeris: neįvykęs pranašas ir nieko daugiau!”
Kas dėl Trejybės, tai ne tema šiai diskusijai, nes tai unikali teologinė koncepcija, kurios negalima nei įrodyti, nei paneigti, kaip priklausančios apofatinės teologijos sričiai su nelengvai atsekamomis Paties D-vo užuominomis apie Save – plg. Tris-Vieną Pr 18 arba tokias žydų sąvokas, kaip Metatronas arba  Logos–Memra, arba net vienu metu skirtingas elektrono, kaip lauko, ir lauko, kaip dalelės, apibrėžimus, intuityviai ieškant čia panašumo su galbūt galima koegzistencija VienoVienintelio–Trijų–Begalybės Ein-Sofo AtskirųAsmenų / Asmens (tik ne skirtingų To Paties Vieno Asmens Apraškų!) kad ir tuo pačiu laiku. Suprantama, visa tai NEGALI būti jokio „mokslinio tyrinėjimo“ objektas iš principo.
Tačiau dabartinė tema be galo paprastesnė: tai žmogaus kvailybė. Populiariausia kvailybė, pvz., teigia, kad tasai blogas Konstantinas „perkėlė šeštadienį į sekmadienį“. Tai tokio masto kvailybė, kad apie ją čia diskutuoti nėra jokios prasmės. Tačiau kiekvienas „pritrenkiantis“ kvailys nepraleis progos pasakyti apie sekmadienį, kad tai sunday (dabar kas tik nemoka angliškai!), o tai verčiama „saulės diena“. Ir čia neturi jokios reikšmės, kad graikai švenčia ne saulės, bet Višpaties dieną (Kyriakē), panašiai kaip armėnai ir gruzinai, kurių tas „sunday“ visai teisingai tebėra PIRMOJI savaitės diena (kaip pas žydus), bet ne septintoji, kaip Vakaruose (o septintoji vadinama hebrajišku šabato žodžiu).
Tačiau sakyti, neva nėra duomenų, rodančių, kad Mesijo J-šūa mokinių laikais buvo švenčiamas sekmadienis, tai nebe kvailybė, bet klaida
Iš Apaštalų darbų matome, kad mokiniai rinkosi per šabatus, Paulius tą dieną niekados nekeliaudavo. Šabato ramybės šventumą akivaizdžiai patvirtino Pats Mesijas J-šūa Mt 24:19 (kažkokio antisemitiškai nusitreikusio perrašinėtojo graiko išmesta iš Mk 13:18 tikriausiai kažkur 1-jo ir 2-jo amžių riboje). Kikvienas žydas žino, kad Šabatas užbaigiamas Havdala. Kadangi seniausia krikščioniška liturgija aiškiai atspindi šabatinę vyno–duonos ceremoniją atkartojant Paskutiniosios Vakarienės fragmentą, suprantama, kad tokia buvo pačių pirmųjų apaštalų praktika, o todėl jų Havdala buvo Prisikėlusio Mesijo J-šūa sveikinimas, kitaip tariant – Pirmosios savaitės dienos (t.y. to „sekmadienio–sunday“) šventimas. Negali būti abejonės, kad duonos laužymas vyko po saulėlydžio, kaip Havdalos dalis. Išeina, kad jie laužė duoną jau pirmąją savaitės dieną– paanalizuokime Euticho istoriją Apd 20:7–11, ypač 20:11, jei tik dar turime galvoje smegenų: 
Prikėlęs Eutichą, Paulius grįžta į antrojo aukšto menę ir laužo duoną – kada? mūsų pirmadienį? – jie gi užtruko iki vidurnakčio (20:7), bet diena prasideda po saulėlydžio, ne po vidurnakčio, kaip dabar! Negi per pokalbius jie būtų pražiopsoję net visą „sekmadienį“, t.y. visą Prisikėlimo dieną, ir būtų griebęsi laužyti duonos tik mūsų „pirmadienį“? Greičiau jie laikėsi Šabato ir ilsėjosi visą dieną, o sutemoms artėjant susirinko, kad po saulėlydžio, prasidedant pirmajai savaitės dienai – Prisikėlimo dienai, mūsų “sekmadieniui“ – laužytų duoną. Kas laužys duoną visą parą įskaitant prasidėjusį „pirmadienį“! 
Taigi duonos laužymas (Eucharistija) ir yra „sekmadienio“ šventimas, o Šabatas yra D-vui pašvęstos Ramybės diena, kurią iš pradžių niekas niekur neperkėlė („perkėlimas“ – vien tik romokatalikiškas, net ne pravoslaviškas, paaiškinimas atbuline tvarka), bet 37 vyskupų antisemitų lokalinis Laodikėjos susirinkimas pasišovė atšaukti D-vo įsakytą Šabatą kartu su visais kitais „žydiškais“ 10 Įsakymu (plg. frazę apie „sekmadienį“: „jei GALI“). 
Geriausias būtent pirminės apaštalinės praktikos tęstinumo patvirtinimas aptinkamas seniausio žinomo krikščionių katekizmo, vadinamo Didache (1-jo / 2-jo amžių riba) 14-1 skyriuje:  O kas Viešpaties sekmadienį (Viešpaties dieną), susirinkę kartu, laužykite duoną ir dėkokite.
Štai kodėl Konstantinas, norėdamas padaryti gera krikščionims, atleido pareigūnus ir kareivius nuo pareigų vykdymo „saulės dieną“, kad jie galėtų dalyvauti Eucharistijoje. Nė žodžiu neminimas joks „šeštadienis“, nes nuo pat Romos–Judėjos karo krikščionys iš pagonių naudojosi galimybe rinktis Eucharistijai sekmadieniais, kad nebūtų valdžios palaikomi maištininkais žydais. Šitaip Romos (ir Aleksandrijos) krikšionybė tapo orientuota į sekmadienį ieškant taikos su Romos valdžia žydų, „imperijos priešų“, sąskaita.  Konstantinui legalizavus krikščionybę, visi šie Romai lojalūs piliečiai galų gale tapo imperijos patriotais ir atitinkamai – antisemitais. Tada dar jokios „Romos katalikų bažnyčios“ nebuvo, o jai vėliau susiformavus, ji tik paveldėjo Romos imperializmą visiems ateities laikams. 
Čia ir paaiškinimai tiek to, dėl kokio žydų tautos neva įvykdyto nusikaltimo (D-vo = Romos imperijos nužudymo) žydų išrinktumas neva tapo „pakeistas pagonių išrinktumu“, tiek ir antisemitizmo išplitimo per „išlaisvintoją“ Martyną Liuterį iki pat Aušvico. Turint aiškius imperinius tikslus, dažnai imama niekšiškai spekuliuoti religija (plg. kad ir situaciją Baltijoje, kada imta, pirmiausiai pravoslavijos dvasinių vadovų, o šiandien – Dugino su jo „eurazine doktrina“, „aiškinti“, neva LDK kilmė – rusiška!) 
Čia ir atsakymas, kodėl pagonių (t.y. „genčių“, gōjīm) krikščionybė, pradėjusi nuo Paties Mesijo J-šūa žodžių išskutimo iš Evangelijos dar apie 2-jo amžiaus pradžią (Mk 13:18), galų gale patiria krachą jau mūsų dienomis pagal nesikeičiančio D-vo nekintamą žodį Pr 12:3.
Mesijas J-šūa prisikėlė pirmąją savaitės dieną šitaip įvykdydamas Šabato prasmę eschatologine Aštuntąja pasaulio (At-)Kūrimo diena, kuri, tarp kita ko, yra nepriklausoma analogiška katalikų ir Talmudo tradicijų sąvoka, be to, plg. dar Hebr 3:17 – 4:11.

Grįždami prie žmonių kvailybės pasižiūrėkime, kaip paprastai yra vaizduojama pagoniška Velykų šventės kilmė. Čia, kaip ir Sunday atveju, griebiamasi angliško žodžio Easter visai ignoruojant tai, kad tokio termino Rytų Bažnyčioje nėra buvę. Pakanka įrašyti interneto paieškoje “Easter Eastre” ir atsivers tonos publikacijų, viena iš kitos perpasakojančių vis tą patį atradimą, kad tas Velykų pavadinimas Easter kilęs nuo senovės germanų deivės Eostre (kalbotyros pamatų neišmanantys autoriai čia pat griebiasi ir „panašiai skambančios“ Ištar (Astartos) kaip neva to paties vardo formos...: juk tikras siaubas, kad katalikai garbina Astartą vietoj „Jėzaus“!)
Reikai paaiškinti, kas šios deivės išradimas padarytas palaimintojo Bedos (ca. 673–735), „Anglų tautos bažnytinės istorijos“ autoriaus trumpa pastabėle apie Eostre – senovės pagonių pavasario mėnesio deivę. Šia idėja pasinaudojo Jakobas Grimas vokiečių nacionalizmo su jo specifiniu interesu „šlovingai pagoniškai praeičiai“ sprogimo metu (beje, Vakaruose šis reiškinys buvo tipiškas rezultatas valstiečių išlaisvinimo, vykusio skatinant žemės ūkio produkcijos augimą stambiųjų dvarų sąskaita per feodalinės dvarininkų teisės apribojimą ir likvidavimą). Šią neva germanų pavasario deivę Ostarą Jakobas Grimas nekritiškai atkūrė identifikuodamas ją lingvistiškai su lotynų deive Aurora (plg. giminingą lietuvių Aušra / Aušrinė). Todėl šis Grimo „įrodymas“ pateko net į rimtą mokslinę literatūrą. Čia verta, kaip autoritetingiausią mokslinį aiškinimą, pateikti straipsnį iš klasikinio Vokiečių kalbos etimologijos žodyno (tai ir bus galutinis smūgis visoms „Eostrėms“ ir kretinų nacių „Ostaroms“!):

Ostern Pl. mhd. ōsteren, ahd. ōstarun, ags. ēastron, engl. Easter. In einem nd. Gebiet (Frings, Idg. Forsch. 45, 267 ff., K. Bischoff, Zs. f. Mundartig. 21, 28), gilt Pāsche(n) in einer Randzone an der nl. Grenze. Entspr. nl. pasen, asächs. afries. pāscha, anord. pāskar, got. paska, wie frz. pâque aus kirchenlat. pāsca, das Hebr. Ursprungs ist. Ostern wird zu aind. usrā ‘Morgenröte’ gestellt. Man meinte Aorōra sei den Germanen wenigstens teilweise aus der Tageslichgöttin zur Lichtgöttin des Frühlings geworden. Ihr westsächs. Name *Eastre sei durch Eostre bei Beda († 735) gesichert. Aber eine solche germanische Göttin ist nicht erwiesen, und die Bedeutung ‘Frühling’ gibt es in keiner idg. Sprache. Ostern ist gallo-fränk. Prägung zu *austrō ‘Morgenrot’ (s. Osten) nach lt. albae (paschales), alba ’Morgenrot’, von da aus ags. frühahd. Auferstehungsliturgie am Morgen. J. Knobloch, in: Die Sprache 1959, 27. Wortatlas XVI.

Ostern [‘Velykos’] pl. vva. ōsteren, sva. ōstarun, ags. ēastron, anglų easter.  Šiaurės vokiečių pasienyje su Olandija (Frings, Idg. Forsch. 45, 267 ff., K. Bischoff, Zs. f. Mundartig. 21, 28) vartojamas terminas Pāsche(n). Atitinkamai: ol. pasen, ags. sen. fryz. pāscha, sen. nord. pāskar, go. paska, kaip ir pr. pâque eina iš hebrajų kilmės bažn. lot. pāsca. Ostern atitinka skr. usrā ‘aušra’. Manyta, kad germanuose Aorōra turėjo bent iš dalies transformuotis iš šviesos deivės į pavasario deivę.  Jos vak. saks. vardas *Eastre atrodė Bedos († 735) Eostre pamatuotas. Tačiau tokios germanų deivės buvimas neįrodytas. Net daugiau: šios šaknies žodis neturi ‘pavasario’ reikšmės nė vienoje ide. kalboje!  Ostern yra galų frankų iš *austrō ‘aušra’ (s. Osten) nukaltas terminas, kuris, kaip lot. albae (paschales), alba ‘aušros brėkšma’ atitikmuo, buvo pritaikytas sva. ags. rytinėms Prisikėlimo mišioms pavadinti. J. Knobloch, in: Die Sprache 1959, 27. Wortatlas XVI.

Fr. Kluge, Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. Walter de Gruyter, Berlin - New York 1975, p. 526.

Sapienti sat!  Beviltiška bandyti įtikinti kvailius maniakus, iš kurių vieni ir toliau ‘įrodinės’ savo numylėtas pagonių deives ir smerks Kristų–Krišną, bet kiti smerks blogus katalikus, garbinančius tas deives kartu su Santa Klausu, kuris esąs Satanoklausas. Tragiška, kada tokias kvailystes kartoja mesijiniai žydai, rodydami save esant paprasčiausiais evangelikais, žaidžiančiais žydiškumą.

Ši publikacija nėra bandymas paneigti pagoniškos kilmės elementų buvimo tradicinėse krikščionių šventėse, bet yra pagoniškos tų švenčių kilmės paneigimas.