KRIKŠČIONIŲ
SEKMADIENIO IR VELYKŲ KRITIKA
Tarp mesijinių žydų populiaru
demaskuoti pagoniką tradicinių krikščionių švenčių
kilmę pagal evangelikų pavyzdį. Senus pastarųjų
atradimus tokios orientacijos mesijiniai žydai noriai patvirtina savo
liudijimu, pvz.: hebrajiškoje Biblijoje niekur negirdėta apie jokių
sekmadienių šventimą, nieko tokio nėra žinoma ir iš pirmųjų
apaštalų laikų. Todėl ir Velykų sekmadienio šventimas
negali būti žydiškas.
Suprantama, TaNaCHe niekur nepasakyta apie Mesijo J-šūa Prisikėlimą.
Bet kuris tradicinis (halachinis) žydas irgi visad patvirtins tokį
faktą. Nuo čia einama toliau ir prieinama prie Švč. Trejybės,
bet pagaliau ir prie Talmudo. O juk iš tikrųjų senosiose pagonių
religijose pilna dieviškų triadų (tik ne Trejybių!), pradėkim
kad ir nuo Sen. Egipto (panagrinėti panteistinę visų tų
triadų, kaip Pirminio Visa Ko Šaltinio emanaciją – beje, plg.
Kabalą – šitai akivaizdžiai viršija „atradėjų“
galimybes). Po visų šių samprotavimų belieka uždaryti
mesijinį judaizmą visiems laikams kaip klaidą. O tada tie
mesijiniai žydai, kurie vis dėlto norės išsaugoti evangelinį
tikėjimą, turės atsiversti į kurią nors evangelikų
sektą (ypač tiktų charizmatinė su visų pamėgtomis
„kalbėjimais kalbomis“ – ogi ir sunku rasti ką nors panašaus
žydųn tradicijoje!), o gal net ir prisijungti prie tų tradicinių
(halachinių) žydų, kurie pakantūs anam “nelaimingam J-šūa
ben Josefui“, Kuris „buvo geras vaikinas, tik deja, luzeris: neįvykęs
pranašas ir nieko daugiau!”
Kas dėl Trejybės, tai ne tema šiai diskusijai, nes tai unikali
teologinė koncepcija, kurios negalima nei įrodyti, nei
paneigti, kaip priklausančios apofatinės teologijos sričiai
su nelengvai atsekamomis Paties D-vo užuominomis apie Save – plg.
Tris-Vieną Pr 18 arba tokias žydų sąvokas, kaip Metatronas
arba Logos–Memra, arba net vienu metu skirtingas elektrono, kaip
lauko, ir lauko, kaip dalelės, apibrėžimus, intuityviai ieškant
čia panašumo su galbūt galima koegzistencija VienoVienintelio–Trijų–Begalybės
Ein-Sofo AtskirųAsmenų / Asmens (tik ne skirtingų To Paties
Vieno Asmens Apraškų!) kad ir tuo pačiu laiku. Suprantama, visa
tai NEGALI būti jokio „mokslinio tyrinėjimo“ objektas iš
principo.
Tačiau dabartinė tema be galo paprastesnė: tai žmogaus
kvailybė. Populiariausia kvailybė, pvz., teigia, kad tasai
blogas Konstantinas „perkėlė šeštadienį į
sekmadienį“. Tai tokio masto kvailybė, kad apie ją čia
diskutuoti nėra jokios prasmės. Tačiau kiekvienas „pritrenkiantis“
kvailys nepraleis progos pasakyti apie sekmadienį, kad tai sunday
(dabar kas tik nemoka angliškai!), o tai verčiama „saulės
diena“. Ir čia neturi jokios reikšmės, kad graikai švenčia
ne saulės, bet Višpaties dieną (Kyriakē), panašiai
kaip armėnai ir gruzinai, kurių tas „sunday“ visai teisingai
tebėra PIRMOJI savaitės diena (kaip pas žydus), bet ne
septintoji, kaip Vakaruose (o septintoji vadinama hebrajišku šabato žodžiu).
Tačiau sakyti, neva nėra duomenų, rodančių, kad Mesijo J-šūa mokinių laikais buvo švenčiamas sekmadienis,
tai nebe kvailybė, bet klaida.
Iš Apaštalų darbų matome, kad mokiniai rinkosi per šabatus,
Paulius tą dieną niekados nekeliaudavo. Šabato ramybės šventumą
akivaizdžiai patvirtino Pats Mesijas J-šūa Mt 24:19 (kažkokio
antisemitiškai nusitreikusio perrašinėtojo graiko išmesta iš Mk
13:18 tikriausiai kažkur 1-jo ir 2-jo amžių riboje). Kikvienas žydas
žino, kad Šabatas užbaigiamas Havdala. Kadangi seniausia krikščioniška
liturgija aiškiai atspindi šabatinę vyno–duonos ceremoniją
atkartojant Paskutiniosios Vakarienės fragmentą, suprantama, kad
tokia buvo pačių pirmųjų apaštalų praktika, o
todėl jų Havdala buvo Prisikėlusio Mesijo J-šūa
sveikinimas, kitaip tariant – Pirmosios savaitės dienos (t.y. to
„sekmadienio–sunday“) šventimas. Negali būti abejonės,
kad duonos laužymas vyko po saulėlydžio, kaip Havdalos dalis. Išeina,
kad jie laužė duoną jau pirmąją savaitės dieną–
paanalizuokime Euticho istoriją Apd 20:7–11, ypač 20:11, jei
tik dar turime galvoje smegenų:
Prikėlęs Eutichą, Paulius grįžta į antrojo
aukšto menę ir laužo duoną – kada? mūsų pirmadienį?
– jie gi užtruko iki vidurnakčio (20:7), bet diena prasideda po saulėlydžio,
ne po vidurnakčio, kaip dabar! Negi per pokalbius jie būtų
pražiopsoję net visą „sekmadienį“, t.y. visą
Prisikėlimo dieną, ir būtų griebęsi laužyti
duonos tik mūsų „pirmadienį“? Greičiau jie laikėsi Šabato
ir ilsėjosi visą dieną, o sutemoms artėjant susirinko,
kad po saulėlydžio, prasidedant pirmajai savaitės dienai –
Prisikėlimo dienai, mūsų “sekmadieniui“ – laužytų
duoną. Kas laužys duoną visą parą įskaitant
prasidėjusį „pirmadienį“!
Taigi duonos laužymas (Eucharistija) ir yra „sekmadienio“ šventimas,
o Šabatas yra D-vui pašvęstos Ramybės diena, kurią iš
pradžių niekas niekur neperkėlė („perkėlimas“ –
vien tik romokatalikiškas, net ne pravoslaviškas, paaiškinimas
atbuline tvarka), bet 37 vyskupų antisemitų lokalinis Laodikėjos
susirinkimas pasišovė atšaukti D-vo įsakytą Šabatą
kartu su visais kitais „žydiškais“ 10 Įsakymu (plg. frazę apie „sekmadienį“: „jei
GALI“).
Geriausias būtent pirminės apaštalinės
praktikos tęstinumo patvirtinimas aptinkamas seniausio žinomo krikščionių
katekizmo, vadinamo Didache (1-jo / 2-jo amžių riba) 14-1
skyriuje: O kas Viešpaties sekmadienį (Viešpaties dieną), susirinkę kartu, laužykite duoną ir dėkokite.
Štai kodėl Konstantinas, norėdamas padaryti gera krikščionims,
atleido pareigūnus ir kareivius nuo pareigų vykdymo „saulės
dieną“, kad jie galėtų dalyvauti Eucharistijoje. Nė
žodžiu neminimas joks „šeštadienis“, nes nuo pat Romos–Judėjos
karo krikščionys iš pagonių naudojosi galimybe rinktis
Eucharistijai sekmadieniais, kad nebūtų valdžios palaikomi maištininkais
žydais. Šitaip Romos (ir Aleksandrijos) krikšionybė tapo
orientuota į sekmadienį ieškant taikos su Romos valdžia
žydų, „imperijos priešų“, sąskaita.
Konstantinui legalizavus krikščionybę, visi šie Romai lojalūs piliečiai
galų gale tapo imperijos patriotais ir atitinkamai – antisemitais.
Tada dar jokios „Romos katalikų bažnyčios“ nebuvo, o jai vėliau
susiformavus, ji tik paveldėjo Romos imperializmą visiems
ateities laikams.
Čia ir paaiškinimai tiek to, dėl kokio žydų tautos neva
įvykdyto nusikaltimo (D-vo = Romos
imperijos nužudymo)
žydų išrinktumas neva tapo „pakeistas pagonių išrinktumu“, tiek
ir antisemitizmo išplitimo per „išlaisvintoją“ Martyną
Liuterį iki pat Aušvico. Turint aiškius imperinius tikslus, dažnai
imama niekšiškai spekuliuoti religija (plg. kad ir situaciją Baltijoje, kada imta, pirmiausiai pravoslavijos dvasinių
vadovų, o šiandien – Dugino su jo „eurazine doktrina“, „aiškinti“, neva
LDK kilmė – rusiška!)
Čia ir atsakymas, kodėl pagonių (t.y. „genčių“,
gōjīm) krikščionybė, pradėjusi nuo Paties
Mesijo J-šūa žodžių išskutimo iš Evangelijos
dar apie 2-jo amžiaus pradžią (Mk 13:18), galų gale patiria
krachą jau mūsų dienomis pagal nesikeičiančio
D-vo nekintamą žodį Pr 12:3.
Mesijas J-šūa prisikėlė pirmąją savaitės
dieną šitaip įvykdydamas Šabato prasmę eschatologine Aštuntąja
pasaulio (At-)Kūrimo diena, kuri, tarp kita ko, yra nepriklausoma
analogiška katalikų ir Talmudo tradicijų sąvoka, be to, plg.
dar Hebr 3:17 – 4:11.
Grįždami prie žmonių kvailybės
pasižiūrėkime, kaip paprastai yra vaizduojama pagoniška Velykų
šventės kilmė. Čia, kaip ir Sunday atveju,
griebiamasi angliško žodžio Easter visai ignoruojant tai, kad
tokio termino Rytų Bažnyčioje nėra buvę. Pakanka
įrašyti interneto paieškoje “Easter Eastre” ir atsivers tonos
publikacijų, viena iš kitos perpasakojančių vis tą patį
atradimą, kad tas Velykų pavadinimas Easter kilęs
nuo senovės germanų deivės Eostre (kalbotyros pamatų
neišmanantys autoriai čia pat griebiasi ir „panašiai skambančios“
Ištar (Astartos) kaip neva to paties vardo formos...: juk tikras
siaubas, kad katalikai garbina Astartą vietoj „Jėzaus“!)
Reikai paaiškinti, kas šios deivės išradimas padarytas
palaimintojo Bedos (ca. 673–735), „Anglų tautos bažnytinės
istorijos“ autoriaus trumpa pastabėle apie Eostre – senovės
pagonių pavasario mėnesio deivę. Šia idėja pasinaudojo
Jakobas Grimas vokiečių nacionalizmo su jo specifiniu interesu
„šlovingai pagoniškai praeičiai“ sprogimo metu (beje, Vakaruose
šis reiškinys buvo tipiškas rezultatas valstiečių išlaisvinimo,
vykusio skatinant žemės ūkio produkcijos augimą stambiųjų
dvarų sąskaita per feodalinės dvarininkų teisės
apribojimą ir likvidavimą). Šią neva germanų pavasario
deivę Ostarą Jakobas Grimas nekritiškai atkūrė
identifikuodamas ją lingvistiškai su lotynų deive Aurora
(plg. giminingą lietuvių Aušra / Aušrinė).
Todėl šis Grimo „įrodymas“ pateko net į rimtą
mokslinę literatūrą. Čia verta, kaip autoritetingiausią
mokslinį aiškinimą, pateikti straipsnį iš klasikinio
Vokiečių kalbos etimologijos žodyno (tai ir bus galutinis smūgis visoms „Eostrėms“ ir kretinų
nacių „Ostaroms“!):
Ostern Pl. mhd. ōsteren, ahd. ōstarun,
ags. ēastron, engl. Easter. In einem nd. Gebiet
(Frings, Idg. Forsch. 45, 267 ff., K. Bischoff, Zs. f. Mundartig. 21, 28),
gilt Pāsche(n) in einer Randzone an der nl. Grenze. Entspr.
nl. pasen, asächs. afries. pāscha, anord. pāskar,
got. paska, wie frz. pâque aus kirchenlat. pāsca,
das Hebr. Ursprungs ist. Ostern wird zu aind. usrā
‘Morgenröte’ gestellt. Man meinte Aorōra sei den Germanen
wenigstens teilweise aus der Tageslichgöttin zur Lichtgöttin des Frühlings
geworden. Ihr westsächs. Name *Eastre sei durch Eostre bei
Beda († 735) gesichert. Aber eine solche germanische Göttin ist nicht
erwiesen, und die Bedeutung ‘Frühling’ gibt es in keiner idg.
Sprache. Ostern ist gallo-fränk. Prägung zu *austrō
‘Morgenrot’ (s. Osten) nach lt. albae (paschales),
alba ’Morgenrot’, von da aus ags. frühahd.
Auferstehungsliturgie am Morgen. J. Knobloch, in: Die Sprache 1959, 27.
Wortatlas XVI.
Ostern [‘Velykos’] pl. vva. ōsteren,
sva. ōstarun, ags. ēastron, anglų easter.
Šiaurės vokiečių pasienyje su Olandija (Frings, Idg.
Forsch. 45, 267 ff., K. Bischoff, Zs. f. Mundartig. 21, 28) vartojamas
terminas Pāsche(n). Atitinkamai: ol. pasen, ags. sen.
fryz. pāscha, sen. nord. pāskar, go. paska,
kaip ir pr. pâque eina iš hebrajų kilmės bažn. lot. pāsca.
Ostern atitinka skr. usrā ‘aušra’.
Manyta, kad germanuose Aorōra turėjo bent iš dalies
transformuotis iš šviesos deivės į pavasario deivę.
Jos vak. saks. vardas *Eastre atrodė Bedos († 735) Eostre
pamatuotas. Tačiau tokios germanų deivės buvimas neįrodytas.
Net daugiau: šios šaknies žodis neturi ‘pavasario’ reikšmės nė
vienoje ide. kalboje! Ostern yra galų frankų iš *austrō ‘aušra’ (s. Osten)
nukaltas terminas, kuris, kaip
lot. albae (paschales), alba ‘aušros brėkšma’
atitikmuo, buvo pritaikytas sva. ags. rytinėms
Prisikėlimo mišioms pavadinti. J. Knobloch, in:
Die Sprache 1959, 27. Wortatlas XVI.
Fr. Kluge, Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. Walter
de Gruyter, Berlin - New York 1975, p. 526.
Sapienti sat! Beviltiška
bandyti įtikinti kvailius maniakus, iš kurių vieni ir toliau ‘įrodinės’
savo numylėtas pagonių deives ir smerks Kristų–Krišną,
bet kiti smerks blogus katalikus, garbinančius tas deives kartu su
Santa Klausu, kuris esąs Satanoklausas. Tragiška, kada tokias
kvailystes kartoja mesijiniai žydai, rodydami save esant paprasčiausiais
evangelikais, žaidžiančiais žydiškumą.
Ši publikacija nėra bandymas paneigti
pagoniškos kilmės elementų buvimo tradicinėse krikščionių
šventėse, bet yra pagoniškos tų švenčių kilmės
paneigimas.