Greit po viso Jerūšalaimo atgavimo 1967 m. Šešių dienų karo metu didžiulė Jisraelio rabinų delegacija aplankė generolą Mošė Dajaną reikalaudama atiduoti raktus nuo Šventyklos kalno musulmonų vakfui (islamo nuosavybės struktūrai, faktiškai – Jordanijai). 50 žymiausių tos delegacijos rabinų paskelbė religinį draudimą žydams žengti į kalną motyvuodami pavojumi, kad jie gali patekti į Šventų Švenčiausiosios vietą, todėl už jos išniekinimą (ten turėjo teisę žengti tik Vyriausiasis kunigas ir tik kartą per metus) jie galėsią būti įstatymiškai nukirsti nuo D-vo ir tautos, o ta vieta neva buvusi pamiršta net ir viso labo tik po 70 metų Babilonijos nelaisvės bei rasta dėka „pranašų" (tarytum Pirmosios Šventyklos griuvėsiai anuomet buvo babiloniečių pašalinti, o žemė išarta, kaip pasielgė romėnai su Antrąja Šventykla, o Judėjoje likusiems negausiems žydams irgi, tarytum romėnų laikais grasinant mirties bausme, buvo uždrausta įeiti į Jerūšalaimą!) Minėtu 1967 m. raštu rabinai tvirtino, kad tik ateisiantis Mesijas parodys vietą ir leis žmonėms pagaliau apsivalyti pagal Įstatymą prieš atstatant Šventyklą.

Visa tai yra rabiniškos naujos, Žodinės Toros, religijos atradimai. Kita vertus, nereikia pranašų – istorinėms vietoms identifikuoti visai pakanka archeologijos, neminint paprasto fakto, kad jau ir šiandien aišku, kur Šventų Švenčiausiosios bent negalėjo būti. Ten bet kur gali būti pastatytas aukuras ir atliktas tiek archeologų ir darbininkų, tiek visos tautos apsivalymas taip, kaip reikalauja Įstatymas.
Svarbu ir neginčijama, kad grįžus iš Babilonijos nelaisvės, pirmiausiai buvo pastatytas aukuras ir atnaujinti aukojimai, kai Šventyklos atstatymas dar net nebuvo pradėtas (Ezra 3:6)!

Šis 1967 m. 50 žymiausių Jisraelio rabinų draudimas neseniai buvo net 120 rabinų pakartotas 2015 m. Suprantama, rabinai pavadino Žodinę Torą „Įstatymu" tuo parodydami, kad, skirtingai nuo autentiškos Sinajaus Sandoros religijos, jų naujoji religija pasiryžusi visiems laikams laukti Mesijo: juk su atėjusio Mesijo pagalba, o gal net ir be jos, vienas tik Vyriausiasis kunigas galės vieną dieną per metus lankyti Šventų Švenčiausiosios vietą, kad padėtų ten 11 x 11 m šios statinio dalies pamatus, sumūrytų 22,5 m aukščio aplinkines sienas su apdaila, o 22,5 m. aukštyje pats padarytų 11 x 11 m. masyvių sijų perdengimą, lubas ir pagaliau virš visko iškeltų ir stogą virš šios Šventyklos dalies. O iki to laiko tegu gojai mindžioja Šventų Švenčiausiosios vietą!
Čia verta pridurti, kad žydai karaimai, Jisraelyje laikomi žydais, turinčiais teisę į repatriaciją, o savo kilme siekiantys dar nesugriautos Antrosios Šventyklos laikus, niekad nėra pripažinę jokios Žodinės Toros.

Du oficialūs religiniai dokumentai, svarbiausių žydų tautos dvasinių vadų paskelbti per 50 suvienytojo Jerūšalaimo metų, reiškia ne ką kita, kaip Iš 24:7 pritarimo D-vui Darysim ir klausysimna‘aśē wenišma‘ – paneigimą: D-vui jau 50 metų sakoma ’anahnū lō na‘aśē welō nišma‘ „Mes nedarysim ir neklausysim!". Tai reiškia, kad tauta yra pasitraukusi iš Sinajaus Sandoros vardan rabiniškų pastarosios aiškinimų Žodinėje Toroje.

D-vas nekeičia Savo pažadų. Būtent halachinis rabinizmas tapo veiksmingu įrankiu, kuriuo D-vas per du tūkstantmečius išsaugojo Savo tautą nuo išnykimo aplinkiniame genčių vandenyne. Tačiau atgavus valstybinguma, šis rabinizmas nori išlaikyti savo vaidmenį amžiams ir gyventi Jisraelyje kaip galute. Dėl šios priežasties ortodoksiniai judėjai net ir valstybės atstatymą laiko nuodėme – anot jų, tai padaryti turi tik Mesijas. Šis naujosios religijos išradimas sudaro esminį skirtumą tarp grįžimo iš Babilonijos nelaisvės ir dabartinės alijos iš galuto. 

Atgal