Sveiki atvykę į Kauno mesijinę svetainę, sukurtą Vilniaus mesijinės bendruomenės iniciatyva. 
Nuo pat Israelio restitucijos 1948 m. mesijinis judaizmas yra nacionalinis žydų tautos sąjūdis, atstatantis imperinės Romos agresijos prieš Judėją sudarkytą natūralią apaštalinės (JA‘AKOVO–Jokūbo Teisiojo) Bažnyčios raidą (dėl karo Išganymas išplito tarp pagonių žydų sąskaita, žr. čia)
. Atkurdamas I Kr. a. situaciją, mesijinis judaizmas tuo pačiu yra ir šansas paskutiniesiems dar neatkritusiems į pagonybę krikščionims. 
Mesijines bendruomenes gali kurti tik patys žydai. Nežydai gali būti priimami į žydų mesijines bendruomenes, bet negali įtakoti žydų įnešdami svetimą skaldančią teosofiją (kaip „teisinga teologija“, bendrystei privalomi dogmatai ir pan.) 
Nežydai, neturintys arti savęs mesijinių bendruomenių, savo konfesijų viduje gali kurti mesijines grupes, kuriose įveikiamas antikinis mąstymas, jo pagrindu atsiradęs susiskaldymas ir Romos imperijos paskatintas antisemitizmas.

  ♦ Šios svetainės tikslai, panašiai kaip ir daugelio mesijinių bendruomenių ir grupių, yra:
1) Žiniõs apie žydų Mesiją (hebr. Mašīah'ą, gr. Kristų) ir pasaulio Išganytoją J-šūa (JHS) platinimas skelbiant Jo Antrąjį Atėjimą, priminimas tradiciniams krikščionims, kad jie yra įskiepyti į D-vo Išrinktąją tautą, su kuria sudaryta Naujoji Sandora, kuri visa bus išgelbėta (Rom 11, 17-27) ir kuri, kaip plintanti į visą žmoniją D-vo tauta, yra Mistinis JHS Kūnas Bažnyčia, nenugalimas pragaro jėgoms (Mt 16, 18),
2) Dalyvavimas plintančiame pasauliniame mesijiniame sąjūdyje, kuriam vadovauja JHS Mesiju priėmusieji žydai, gyvenimas pagal Kalno Pamokslą ir JHS vykdomus Toros įsakymus, apaštalinės praktikos atnaujinimas pradedant nuo Šabato šventimo, kuris užbaigiamas pirmosios savaitės dienos (vad. „sekmadienio“) Eucharistija,
3) Malda už visos Israelio tautos atsivertimą ir Išganymą,
4) Malda už Israelio žemę, jos miestus, žmones ir už taiką joje,
5) D-vo garbinimas hebrajų kalba,
6) Maldinės ir pažintinės literatūros vertimas ir platinimas, mesijinio tikėjimo dialogai.
  ♦ Kaip ir Vilniaus mesijinė bendruomenė, ši svetainė yra tarpkonfesinė, orientuota į ikinikėjišką ikidogminį apaštalinį laikotarpį, vienijantį visus tikinčiuosius į Viešpatį JHS apie mesijinius žydus, kurių tikėjimo pamatai yra:
1) JHS - išpranašautas ir antrą kartą ateinantis Išrinktosios tautos Karalius Mesijas,
2) JHS yra visos žmonijos Išganytojas.
  ♦ Kaip ir visur, ši svetainė orientuota į halachinių žydų tradicijas, tačiau orientuota sąmoningai: 
1) skirtingai nuo žydų karaimų, halachiniai žydai sudaro absoliučią žydų tautos daugumą, 
2) vis
õs rabiniškos Israelio vadovybės atstovaujami, Žodinės Toros tikėjimo pagrindu, 1967 m. halachiniai žydai atsisakė nuo Šventyklos kalno musulmonų naudaiL, t.y. skirtingai nuo grįžusių iš Babilonijos žydų, atsisakė nuo D-vo įsakytų aukojimų šiame kalne ir tuo pasitraukė iš Sinajaus Sandoros, žr. Iš 24:7. Tai ne kliūtis įeiti į Naująją Sandorą (Jer 31:30), kurioje yra mesijiniai žydai.
  ♦ Lietuvai esant tradicine katalikiška šalimi, ši svetainė stengiasi padėti katalikams įveikti antikristinę krizę Bažnyčioje, katalikiškais terminais rodydama kelią į pirminį žydų alyvmedį.

 

(פֶּסַח – שָׁבֻעוֹת (תשע״ח                            
  P
ESAH  –  ŠĀWŪ‘ŌT  TAŠ‘AH  (5778)

5778 m. NISANO 14/15 – 22 ( 2018 m. kovo 30/31 – balandžio 7 )   –   SIVANO 5/6 ( 2018 m. gegužės 19/20 )

TAI D-VO NUSTATYTA TĘSTINĖ ŠVENTĖ
IŠĖJIMUI IŠ VERGOVĖS IR SANDORAI SU D-VU ATMINTI

VISIEMS, KURIE TIKI J-ŠŪa, KAIP ISRAELIO MESIJĄ IR ŽMONIJOS IŠGANYTOJĄ:

1. Nisano 14 yra Žmonijos atpirkimo diena ir Naujosios Sandoros diena. Šia prasme ji net svarbesnė nei pati Velykų šventė. Be to, skirtingai nuo visų kitų švenčių išvakarių, Nisano 14 yra vienintelės nustatytų švenčių išvakarės (ne tik pati šventė), kurių data Toroje yra paminėta skaičiumi (14).
2. Nisano 16 yra Viešpaties Prisikėlimo diena. Suprantama, Toroje nerasime D-vo nustatytų Naujosios Sandoros švenčių. Turbūt todėl adventistai kalba apie tik vieną ištisinį Šventojo Rašto tekstą, neskirdami „Naujojo“ ir „Senojo“ Testamentų, dar pacituodami ir Pauliaus 2 Tim 3:16: „Visas Raštas yra D-vo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui" – ar tik neturėtume suprasti, neva Paulius kalba apie savo paties laiškus kaip apie Šventąjį Raštą? Kada nei Apaštalų darbai (neminint šiandien žinomų Evangelijų) dar nebuvo parašyti, žinomi ir pripažinti, nei Paulius nebuvo begėdis, kad pateiktų savo aplinkraščius kaip Šventąjį Raštą: jis turėjo galvoje tik Torą (Apd 15:21). D-vo Sandora apskritai nereiškia jokio Rašto („Naujo“ ar „Seno“), tačiau bet kurią sutartį, sudarytą tarp Jo ir Jo ateisiančiam Mesijui bei Išganymui pasirinktos tautos. Sutarčių grandinė tęsėsi sudaryta per Avrahamą, Mošė ir Mesiją J-šūa Golgotos Kryžiuje (žr. Pirmąjį Naujosios Sandoros paminėjimą Jer 31:31). 
Ar mesijiniai tikintieji turi švęsti pamatinius Naujosios Sandoros įvykius (Mesijo gimimą, Atpirkimą, Prisikėlimą), ar ne? Nisano 14 yra Atpirkimo minėjimas, tačiau tik Prisikėlimas parodė, kad Atpirkimas tikrai įvyko ir prasidėjo Naujosios Sandaros galiojimo laikas. Tačiau Biblijoje nėra jokios užuominos į Nisano 16 d. šventimą, išskyrus nebent pasakojimo apie Šabato Ramybės Kape pabaigos perėjimą į pasakojimą apie Nisano 16 Prisikėlimą (Mt 28:1).
Dar daugiau! Kokia prasmė švęsti Prisikėlimą Nisano 16 d., jei ši data žydų mėnulio-saulės kalendoriuje tik retesniais atvejais būna pirmoji savaitės diena („sekmadienis“)? Nesvarbu, ar adventistai supranta šabatavimo, kaip įėjimo iš laikinos ramybės į eschatologinės Aštuntosios Kūrybos dienos amžinąją Ramybę (Hebr 9:4), kaip parodo Prisikėlimas po Šabato Ramybės Kape. Štai ką adventistai iš tikrųjų neigia: D-vo kūrybos galutinį atbaigimą. Todėl yra aišku, kad Prisikėlimas turi būti švenčiamas po paschalinio Šabato kitai dienai prasidedant, tačiau tai visada turi būti „sekmadienis“! Kokiu tad būdu, jei Nisano 16 d. toli gražu ne visada „sekmadienis“?
3. Tačiau Pesachas, kaip Išėjimo iš Egipto atminimas, nėra izoliuota žydų kalendoriaus šventė. Ji neatsiejama nuo Sekminių („savaičių“ – Shavuot), kaip vienas tęstinis šventimas, kurio pabaigą reikalaujama apskaičiuoti: 
- 49
òmero (‘javų pėdas’ ir grūdų matas) dienomis, 
- pradedant nuo paaukojimo Šventykloje pirmojo derliaus javų pėdo, 
- "tuoj po [Pesacho pirmojo] šabato" (Kun 23:11).
O 50-ąją dieną yra Sekminės, kada paaukojami nuo pirmojo kviečių derliaus iškepti du kepalai duonos.
Svarbu: Toroje pavadintos visų švenčių datos, išskyrus vieną iš trijų pagrindinių švenčių, kuri ir yra Sekminės!
Jokio sunkumo paskaičiuoti 49 dienas tuoj po Pesacho pirmojo šabato, tik, deja, žodis šabbāt ‘ramybė’ turi dvi pagrindines reikšmes:
‘šventinė ramybė apskritai’, ‘septintoji savaitės diena’ („šeštadienis“). Jei skaičiuojama nuo šio pirmojo „šeštadienio“, tada Sekminės pasidaro išimtimi iš visų švenčių, kurios žydų kalendoriujė turi fiksuotą mėnesio datą. Tada Sekminės tampa kilnojamos visada sutapdamos su pirmąja savaitės diena („sekmadieniu“).
4. Pagaliau, o kas gi būtent atmenama švenčiant Sekmines? Toroje akivaizdu, kad tai derliaus šventė, o drįstant kalbėti ikiabraominių laikų sąvokomis – semitų žemdirbystės šventė. Su Pesachu ji susieta tik apie 13. a., kaip paties tikslo išeinant iš Egipto paminėjimas, o tai Įstatymo gavimas prie Sinajaus kalno. Šitoks siejimas be galo logiškas, suteikiantis šventei gilią prasmę, nes pirmasis išvadavimo iš vergovės vaisius yra Sandora tarp D-vo ir Israelio. Tuo būdu Sekminės yra Sandoros švente avrahamistine prasme. O juk tas pats ir su Naująja Sandora! Ekklesijos gimimas per Šventosios Dvasios atsiuntimą, be abejo, savo ruožtu yra Naujosios Sandoros atminimas. Tokiu būdu Sekminės yra Sandorų atminimas, Sandoros diena. Tuomet darosi aišku ryšys su Golgotos Auka: Mesijo J-šūa Bažnyčia gauna Šventąją Dvasią ir pavirsta Kristaus Kūnu įvykus Golgotos Sandorai, kuri įrodyta Prisikėlimu. Argi tuomet Sėkminės nėra Prisikėlimo šventė? –
Yra, jei omeras skaičiuojamas šabatinėmis savaitės dienomis, bet ne nuo Pesacho ramybės antrosios dienos (nisano 16), t.y. ne savaitėmis, nes 49 dienos po septintosios savaitės dienos („šeštadienio“) visuomet bus pirmoji savaitės diena („sekmadienis“).
Koks pagrindas skaičiuoti omerą šitokiu būdu? – Ogi didesnis nei tradiciniame rabiniškame judaizme, kuris skaičiuoja savaitėmis, kad Šavuot visuomet būtų fiksuotą kalendorinę dieną, t.y. sivano 6-ąją. Visai pakanka paminėti karaimus, niekad nepripažinusius Žodinės Toros koncepcijos, taip pat dar senesnius esėjus – jie visi suprato Kun 23:11 žodį šabbāt kaip savaitės dienos pavadinimą, todėl ir jų omero skaičiavimas visada rodo Sekmines pirmąją savaitės dieną („sekmadienį“). Esėjų praktiką patvirtino tarp Kumrano ritinių rastas apokrifas – „Jubiliejų knygą“. Su tuo sutinka ir pirmųjų pojudėjiškos krikščionių Bažnyčios tėvų aiškinimas.
Todėl geriausias sprendimas mesijiniams tikintiesiems būtų ne Naujosios Sandoros švenčių neigėjais adventistais sekti, bet švęsti Prisikėlimą kartu su Šventosios Dvasios atsiuntimu per Sekmines (Šavuot) visada pirmąją savaitės dieną („sekmadienį“), kada Kristus ir prisikėlęs, juoba kad tokia tradicija švęsti Šavuot pirmąją savaitės dieną yra žinoma žydams nuo seniausių laikų, o Pesachas–Šavuot apskritai yra viena tęstinė Išvadavimo ir Sandoros šventė.

5778 m. Ir karaimai švenčia Šavuot pirmąją savaitės dieną, nes šiemet pats Pesachas buvo pirmąją savaitės dieną.

PS  Pagal Evangelijas, J-šūa buvo nukryžiuotas Nisano 14 d. kaip D-vo Avinėlis. Kyla problema, kaip tuomet Paskutinioji Vakarienė galėjo būti paschalinis sederis (kuris yra Nisano 14/15)? Tačiau pasirengimui šventei palengvinti Pesacho vakarienė galėjo būti leista rengti dieną anksčiau, jeigu pirmoji šventės diena (Niano 15) buvo šabatinė septintoji savaitės diena. Kita problema – kaip suderinti tris dienas ir naktis Kape, išpranašautas Jonos knygoje, su nepilnomis trimis paromis pagal Evangelijas. Tačiau anuometinėje hebrajų kalboje net nebuvo specialaus žodžio parai reikšti – apie bet kurį įvykį, kurio pradžia ir pabaiga patekdavo į tris paras, kabėta kaip apie trukusį tris dienas ir naktis (plg. 1 Sam 30:12–13).
Labai informatyvioje savo svetainėje Hebrew for Christian (Holidays) John'as S. Parsons'as teigia, kad J-šūa prisikėlė Nisano 17 d., ir nurodo tris paras Kape. Jis mini skirtingas žodžio šabbāt reikšmes ir tvirtina, kad Šabatas, kaip pirmoji šventės diena (Nisano 15), tais metais buvo penktadienį, tuomet Šabatas, kaip savaitės diena, buvo Nisano 16. Jis dar paneigia omero skaičiavimą nuo savaitinio šabato, kaip kilusį iš nedorų sadukėjų.
Tačiau moderni datų skaičiuoklė http://www.abdicate.net/cal.aspx/cal.aspx rodo, kad nuo 3779 m. iki 3796 m. imtinai, t.y. nuo 19 m. iki 36 m. pagal julijonišką kalendorių, nebūta NĖ VIENOS nisano 15 dienos prieš savaitinį šabatą, t.y. penktadienį. 
Užtat nisano 15 SUTAPO su savaitiniu ŠABATU keturis kartus 3779–3796 = 19–36 metų laikotarpiu: 
א19 m. balandžio 8 d. (jei J-šūa gimė 6 m. pr. bendrąją erą, Jam tada turėjo būti tik 25 metai),
ב –
26 m. kovo 23 d. (jei J-šūa gimė 6 m. pr. bendrąją erą, Jam tada buvo 38 metai, o jei 4 m. pr. bendrąją erą36 metai, arčiausiai evangelinio pasakojimo!), 
ג33 m. balandžio 4 d. (dar vyresnis) ir 
ד36 m. kovo 31 d. (jau visai nebeatitinka Evangelijos).
Todėl yra pagrindo manyti, kad žmonija atpirkta 26 metų kovo 22 dieną,
o Išganytojas prisikėlė 26 metų kovo 24 dieną.
Jei dabar kam nors smalsu Gimtadienis, tai jis bus dvejybinis:
Kovo 22/24 diena, Mistinė žmonijos Gimimo diena, tuo pačiu ir J-šūa, kaip Žmogaus Sūnaus.
Kas dėl sadukėjų, kaip jau kalbėta, jų omero skaičiavimas atitinka archajinį esėjų skaičiavimą, paliudijamą Kumrane rasta  „Jubiliejų knyga“.

        Dėl žydų tradicijų švenčiant Šavuot žr. Hebrew for Christians > Holidays

 

DĖMESIO!
Lankytojai kviečiami dalyvauti aptariant pagrindines šios svetaines temas!