DĖMESIO! |
Dvejų metų tekstologinei
keturių Evangelijų analizei atskleidus jose didžiulį falsifikuotą
ir / arba iš naujo Romos–Judėjos karų metais parašytą klodą
(žr. čia Diskusijų skyriuje), jos negali būti kasdien skaitomos
tarp Parašijot, bet pirma turi būti apvalytos nuo neteisėtų
inovacijų ir grąžintos į grandinę Sandorų, kaip Naujoji
Sandora tarp D-vo ir Jo tautos, praplatintos iki visos žmonijos per
Mesijo J-šūa Atperkamąją Auką. Todėl ši svetainė gali būti
uždaryta neapibrėžtam laikui be papildomo perspėjimo.
KELI AKIVAIZDŪS PAVYZDŽIAI APIE KRAUJO GĖRIMĄ Mt 26:27–28, Mk 14:24 (plg. KITAIP Lk 22:19, 1Kor 11:24!) --> (kvaila interpoliacija) Jn 6:53–56 ANTISEMITINIS IŠKRAIPYMAS Lk 7:2–10 --> Mt 8:12 GRAIKIŠKA VERGVALDINĖ IDEOLOGIJA Lk 17:7–9 MORALINIS RELIATYUMAS Lk 16:1–8 SĖKMINGO LUPIKAVIMO PAVYZDŽIAI DAR SILPNIEMS MOKINIAMS Mt 25:27, (ir dar nelogiškas pirmasis variantas, sukurtas minint Erodą Archelają –) Lk 19:12–27 |
Sveiki atvykę į Kauno mesijinę svetainę, sukurtą Vilniaus mesijinės bendruomenės iniciatyva. Nuo pat Israelio restitucijos 1948 m. mesijinis judaizmas yra nacionalinis žydų tautos sąjūdis, atstatantis imperinės Romos agresijos prieš Judėją sudarkytą natūralią apaštalinės (JA‘AKOVO–Jokūbo Teisiojo) Bažnyčios raidą (dėl karo pagonių Išganymas ėmė plisti žydų sąskaita, žr. čia). Žodis mesijinis yra kilęs nuo žodžio Mesijas, o graikiškas šio hebrajų žodžio Māšīah „Pateptasis (Karalius)“ vertimas yra Christós > Kristus. Kitaip tariant, hebrajų məšīhī – mesijinis yra tas pats, kaip graikų christianos – kristinis. Mesijinis judaizmas – kristinis judaizmas. Tačiau dėl istorinių priežasčių dabar mesijinis judaizmas visai netapatus nežydų krikščionybei, bet pretenduoja į pirminį apaštalinį tikėjimą, kad D-vo per pranašus žadėtas Mesijas (Kristus) yra būtent J-šūa (J-zus) [pagal senovinę žydų ir ankstyvų krikščionių D-vobaimingą tradiciją švenčiausi vardai rašomi nepilna forma parašytam apsaugoti nuo išniekinimo; dėl J-šūa vardo sk. Apaštalų darbus Apd 4:12)]. Kodėl mesijiniai žydai vengia vadinti save graikišku terminu christianoí ‘krikščionys’, yra krikščionių nežydų antisemitizmo rezultatas. Tam reikia paaiškinimo, pradedant nuo pamatinio abraominio tikėjimo apsktitai. Tiek pirminė žydų, tiek antrinė nežydų krikščionybė priklauso religijos sferai, kurioje žmonija ieško atsakymo į mirtingumo, kančių ir prasmės klausimus, viršijančius pažinimo galimybes. Daugelis mano, kad religijos būna arba monoteistinės (tik vienas D-vas), arba politeistinės (daug dievų), kurias įprasta vadinti pagoniškomis. Tačiau gilesnė įžvalga skiria kreacionizmą (anapus laiko ir erdvės esant materialių visatų Kūrėją) ir panteizmą (pati visata, ar visatos, esanti savikūra, D-vas, kurio dalimis neva esame ir mes). Pirmuoju atveju D-vas yra Asmuo, antruoju – dėsnių visuma (ateizmas nėra trečioji galimybė, bet atsisakymas svarstyti „dievus“, t.y. prasmes ir būties priežastis). Pagoniškos pasaulėžiūros ir yra kilusios iš panteizmo. Pasaulyje išplitęs kreacinis tikėjimas vienu asmenybiniu D-vu yra unikalus ir yra semitinis, vadinamas abraominiu pagal vienos iš semitų tautų pranašo vardą Avrahamas. Mat iš Biblijos Pradžios (Pr) knygos sužinome, kad D-vas apreiškė Save Avrahamui ir sudarė su juo sutartį, kitaip – Sandorą, kad visa žemė nuo Nilo iki Eufrato priklausys jo palikuonims nuo vieno iš jo dviejų (Jicchano – Izaoko ir Jišma’elio – Ismaelio) sūnų (Pr 17:2). Tiesioginiai Jicchako palikuonys yra žydai, iš kurių kilo judaizmas, o Jišma’elio – arabai, iš kurių kilo islamas (čia judaizmo ir islamo priešpriešos užuomazga). Abraominis tikėjimas išplito pasaulyje pagoniškų tikėjimų sąskaita. Toks unikalumas yra nepaaiškinamas ir mistinis, todėl savaime save remiantis. Monoteistiniu kreaciniu laikomas ir zoroastrizmas, tačiau šis jo pobūdis vėlyvas ir atneštinis iš abraomizmo. Pirminis zoroastrizmas dualistinis (šviesa – tamsa, gėris – blogis, plg. kinų jang – in), kilęs iš pagoniško panteistinio. Jei abraominis kreacionizmas būtų buvęs natūralus tikėjimų produktas, tokių monoteistinių tikėjimų Vienu D-vu Kūrėju būtų buvę bent keletas pasaulyje, bet nėra: giluminėje plotmėje visos trys abraominės religijos yra tik vieno to paties pirminio semitų tikėjimo variantai. Apaštalinė žydų
krikščionybė išplatino kreacinį monoteizmą pasaulyje per Romos
imperiją ir jos palikuones, tačiau sąskaita evangelinio autentiškumo,
nes per Romos–Judėjos karus pirmieji platintojai graikai tapo
antisemitais ir ėmė skelbti D-vo pažadus perėjus pasikrikštijusioms
pagonių tautoms („pakeitimo teorija", kuri graikams
perrašinėjant ir falsifikuojant Evangelijas, pateko ir į jas – plg.
neva Kistaus pasakymą jūsų tėvas velnias, Jn 8:44, kuris
suprantamаs kaip pasakytas ne vien religijos vadams, bet ir visai tautai,
nes tai remia neva to Paties Kristaus žodžiai Karalystės sūnūs bus
išmesti į išorės tamsą, kur bus verksmas ir dantų griežimas, Mt 8:12, Lk 13:28). Tokį požiūrį į
žydus, kaip į nusikaltėlius, įtvirtino Romos imperatorius
Konstantinas, kuris 325 m. pavadino visą tautą be išimties
D-važudžiais (tėvažudžiais). Šitaip Konstantinas, kaip
pasaulinės valstybės galva, prakeikė visą žydų tautą ir paskelbė
jai pasaulinį antisemitinį karą. Nuo tol atsiranda požiūris, kad
pasikrikštijęs žydas nebe žydas, o jei kuris tebenori priklausyti
žydų tautai, toks yra Kristaus žudikas (šis suvokimas ėmė formuotis
dar komponuojant Jono Evangeliją iš daug anksčiau apaštalo Jochanano
rinktų Kristaus pasakymų su negausiais paties Jochanano komentarais).
Atitinkamai, pagal Pr 12:3, Konstantino prakeikimas sugrįžo atgal ant
visos nežydų krikščionybės, kuri tuoj pat ėmė skaldytis teosofinių
šventvagiškų ginčų apie „D-vo sudėtį“ pagrindu ir šiandien
pavirto daugybe tarp savęs nesugyvenančių, ateizme ir susatanėjusioje
pagonybėje sparčiai nykstančių konfesijų. Šito nebūtų įvykę, jei
tikrai tie ginčijami dogmatai buvo tolesnis neva D-vo apreiškimas Bažnyčiai,
kaip kadaise pirminės tiesos buvo apreikštos vien žydų tautai. Visose
po garsių visuotinių susirinkimų su anatemomis susiskaldžiusiose ir
nykstančiose krikščionių konfesijose daugiau ar mažiau išliko ir
ikidogminių laikų antisemitizmas. Mesijinis sąjūdis yra Rom 11:26 išpranašautas dvasinis žydų tautos atgimimas laisvo sąjūdžio, bet ne formalizuotos religijos ar sektos pavidalu. Todėl mesijinės bendruomenės negali būti dirbtinai kuriamos nežydų. Kaip ir apaštalų laikais, nežydai tik gali būti priimami į mesijines bendruomenes be reikalavimo laikytis Toros įstatymų (plg. pirmąjį apaštalinį susirinkimą, Apd 21:25, taip pat noachidų įsakymų sąvoką tradiciniame judaizme). Jei mesijiniai tikintieji nežydai nori išpažinti pirminį mesijinį judaizmą, bet neturi šalia savęs žydų mesijinės bendruomenės, jie gali burtis į mesijines grupes savo konfesijų viduje palaikydami jose tai, kas jose yra išlikę gryno nuo apaštalinio judaizmo. ♦
Ši svetainė yra tarpkonfesinė, orientuota į
ikinikėjišką ikidogminį apaštalinį laikotarpį, vienijantį visus
tikinčiuosius į Viešpatį JHS apie mesijinius žydus, kurių tikėjimo pamatai yra: |