|
Vladimiras
Solovjovas (1853–1900) Visuomenė, priimanti Kristaus tiesą kaip išorinį faktą ir norinti, kad gyvenimas tebebūtų pagoniškas, o D-vo Karalystė liktų už šio pasaulio bevaisiu papuošalu arba paprastu priedu prie pasaulietinės karalystės, tokia visuomenė išduoda Kristų. Krikščionybė yra naujasis gimimas, žygdarbis, gyvenimo reikalas, tikrovės norma. Krikščionys padarė iš tikėjimo išorinius darbus, būtinus dogmatus, klusnumą dvasinei valdžiai. Neteisėtai sujungus Išganymo tiesą su bažnytiniu dogmatizmu, gimė pasibaisėtinas mokymas, neva vienintelis kelias į Išganymą eina per tikėjimą dogmatais. Tariama krikščionybė išsigimė į asmeninio išganymo religiją, paskelbė materialią gamtą blogiu ir tapo piktųjų dvasių apsėsta. Pseudokrikščionybės atstovai, nelyginant tikintieji velniai, dėl dogmatizmo ir dėl netikro dvasingumo netekę realių dvasios galių, nebegalėjo sekti Kristumi ir apaštalais, todėl griebėsi priešingo metodo. Anie išvarinėjo demonus tam, kad pagydytų apsėstuosius, o šitie ėmė žudyti apsėstuosius, kad išvarytų demonus. Nuo to laiko, kai autentiška krikščioniška pirmųjų amžių bendruomenė ištirpo pagonių aplinkoje ir perėmė jos bruožus, pati visuomeniškumo idėja išgaravo net ir geriausiems krikščionims iš galvų. Visą viešąjį gyvenimą jie atidavė į rankas bažnytinei ir pasaulietinei vyresnybėms, o savo uždaviniu pasirinko tik asmeninį išganymą. Be abejo, čia turėjo pasiteisinimą, kad juk ir vyresnybės buvo vadinamos krikščioniškomis, todėl galėjo ir turėjo rūpintis viešojo gyvenimo krikščioniškumu. Tačiau /.../ vyresnybė juk yra savo visuomenės pagimdyta, organiškai susieta su ja, tad jei graikų-romėnų imperijos bei romėnų-germanų Europos visuomenėje vyravo pagoniški bruožai, tai ir valstybė neturėjo jokio akstino rūpintis viešojo gyvenimo krikščioniškumu. Suprantama, kad minėtas uždavinys labiau pridera bažnytinei valdžiai, tačiau Vakaruose ši valdžia, užimta kova su valstybe dėl savo teisių, vis dažniau užmiršdavo savo pareigas, o Rytuose bažnytinė valdia nebuvo savarankiška. Rytuose itin ryškiai išaiškėjo kontrastas tarp miesto pagoniškumo ir dykumos krikščionybės. Išskyrus vienintelį Joną Auksaburnį, visų kitų Rytų asketų pamokymai nenumatė jokių krikšioniškų visuomeninės santvarkos pakeitimų. Visoje Bizantijos istorijoje nerasime nė vienos užuominos ta linkme. Tad ar verta stebėtis, kad valstybė ir jos įstatymai išliko tokie pat pagoniški, kaip ir visuomenės būdas? Ar verta stebėtis, kad Justiniano kodeksas tėra tik krikščioniškais posakiais vos nuspalvinti pagoniškos Romos imperijos įstatymai? Jei esame krikščionys ne vien žodžiais, bet ir darbais, nuo mūsų priklauso, kad Kristus prisikeltų Savo žmogyste. Tuomet ir istorinis Tomas pridėjęs ranką prie šios tikrai kūne prisikėlusios krikščionybės, džiugiai sušuks: Mano Viešpats ir mano D-vas! [Jon 20, 28].
|