EVOLIUCIJA  -  D-VIŠKOSIOS KŪRYBOS METODAS

 

XI–XX a. vykęs pagonių pasaulio krikščionybės irimas XX a. ima skverbtis į teologiją, nes pasitikėjimo D-vu ir atsidavimo Kristui stokojantiems žmonėms tiesmukiški materialistiniai mokslo aiškinimai atrodo išmintingesni nei archajinė Apreiškimo kalba. Teologai puola „gelbėti“ religiją ir, bandydami parodyti, kad neatmeta daugelio mokslininkų materialistų entuziastingai priimtą Darvino hipotezę („teoriją“), apriboja D-vą evoliucijos „aptarnavimu“: mat tam tikroje „evoliucijos“ pakopoje D-vas įkvepia sielą pažangiems primatams ir beždžionė tampa žmogumi. Suprantama, kad tokiu atveju D-vas galėtų ir nesikišti visai: kas tuomet įrodys sielos nemirtingumą (net adventistai jį neigia)? o jei siela mirtinga, tai ir žmogus tik - „socialus gyvūnas“. Juo labiau darosi neaišku, nuo ko gi JHS atpirko žmogų? Kur glūdi žmogaus „pirmoji nuodėmė“, jei visi pažangūs primatai tapo žmonėmis? (Neretai tekdavo skaityti „išmintingas įžvalgas“, neva žmonių nupuolimas buvęs „kolektyvinis“!)
Bailumas apėmė tiek protestantų, tiek katalikų teologus. Pastaruoju metu ėmė kartotis raginimai pažiūrėti, kaip Katalikų Bažnyčia traktuoja darvinizmą. Iš tikrųjų dar 1996 m. jau ligonis Jonas Paulius VI pasisakė neaišku kurio evoliucionizmo naudai. Jį pakeitęs Benediktas XVI 2007 m. nedviprasmiškai patvirtino tikėjimą D-vu Kūrėju, patikslinęs, kad mokslininkų atradimai ne tik neprieštarauja kreacionizmui, bet parodo evoliuciją kaip D-vo kūrybos būdą.
Vaisingiausia tokio kreacionizmo teologija išplaukia iš Tejaro de Šardeno teorijos, kuri pradžioje dar nebuvo iki galo suvokta iš baimės būti palaikytiems ateistinio darvinizmo šalininkais.
Tuo tarpu šiandien turime ne vien tik globalinę antikristinę „orvelinę“ elektroninę kontrolę, kuri atsirado paprasčiausiai todėl, kad šėtonas bet kurį mokslinį pasiekimą panaudoja destruktyviai. Mes dar turime konstruktyvią šių pasiekimų sudedamąją dalį, nes naũjosios technologijos tikrai reiškia žmonijos išėjimą į naują raidos pakopą, kai sukuriamas kolektyvinis žmonijos protas. Šis protas pašauktas tapti bendru Viename JHS Kūne, o tai gali būti tik D-viškosios kūrybos aktas. Šitaip artėjame prie Tejaro de Šardeno Omegos taško suvokimo: pasiekusi nuo entropijos nepriklausomą dvasingumą, kūrinija atsiplėšia nuo materialumo.
Tai ir reikš, kad D-vas galutinai nugalėjo - ką? Šėtoną? Šėtonas tėra tik kūrinys, o kūrinys nepajėgus priešintis D-vui. Jis - destruktyvi jėga, D-vui leidžiant, aptarnaujanti kitą priešininką. D-vo Priešininkas yra Niekas, Tehom, Chaosas, Tuštumos bedugnė su visa ko grįžimo į save - entropijos dėsniu. Kūrinija pati privalo įveikti Chaoso entropiją per sukurtojo tapsmą iš Nieko. „Siaurieji mažiausios tikimybės koridoriai“ pereinami dėka Kūrėjo UŽPROGRAMUOTŲ dėsnių.
Šiandien jau galime akivaizdžiai matyti bioprogramavimą DNR grandinėse ir galime nujausti egzistuojant bendresnę programą, valdančią entropijos įveikimą elementarių dalelių lygmenyje. Beprasmė evoliucija pati iš savęs, be D-vo, yra absurdas: dėl „atsitiktinumo“ nebūtų galėję atsirasti jokie iš praktiškai neribotų aukščiausio intelektualinio lygmens struktūrinių variantų, kaip DNR grandinėse, - jie būtų buvę entropijos sunaikinti jau pirminėse susikomplikavimo stadijose. Toks suvokimas veda į Tejaro de Šardeno evoliucijos, kaip D-viškosios kūrybos būdo, suvokimą. Galutinis šios evoliucijos tikslas - Omegos taškas, kada dvasia, patalpinta į sukurtąją fizinę materiją, atsiplėšia nuo jos tapdama žmonijos protu JHS Kūne.
Tejaras de Šardenas dar nežinojo DNR paslapčių, todėl neatsiribojo nuo paties evoliucijos termino. Iš tikrųjų evoliucija, kaip kūrybos būdas, tėra tik pakopinė kūryba, kada nauja pakopa sukuriama tam, kad dalyvautų kūryboje, bet ne tam, kad tęstų kūrybą ar pati kurtų.
Oponentai sako, neva Tejaras de Šardenas ankstesniais amžiais būtų sudegintas ant laužo.
Galbūt ir būtų buvęs sudegintas viduramžiais, tačiau jo teorija nėra nesuderinama su Įsikūnijimu ir Atpirkimu, neminint Evangelijų ir praktinio Išganymo. Tai ne darvinizmas, kur viskas atsiranda be Kūrėjo. De Šardeno nėra jokios „naujos krikščionybės“, bet tik teologinis modelis, kuriuo bandoma paaiškinti kūrimo eigą ne archajiniais pasakos terminais, bet sutinkamai su moksliniu mąstymu. Jo teorija nieko bendra neturi nei su ateistiniu darvinizmu, nei su prisitaikėliška išdavyste, neva D-vas įsikiša tik tada, kada pagal Darviną turi būti „tarpinės grandys“. De Šardenas bando atskleisti evoliucinį kūrimo metodą. O kas yra tikrasis kūrimas iš nieko (šiuo atveju - iš dvasinės, nematerialios tikrovės) šiandien parodo DNR grandinių dešifravimas, galutinai sugriovęs primityvią Darvino mintį, neva viena rūšis išsivysto iš kitos. DNR grandinės nėra realūs kūriniai, bet yra tik abstrakčios hierarchinių struktūrų formulės, rodančios Visatoje veikiant Protą, be Kurio jos nebūtų atsiradusios (ir dar net neįsivaizduojamu sudėtingumu!, paliekant "neužpildytas" vietas taip ir neatsiradusioms / dar neatsiradusioms - ? rūšims).
DNR
kodų dešifravimas atskleidžia, kad visa esamų ir BŪSIMŲ organizmų (rūšių) informacija JAU YRA užduota iš pat pradžių, kai jokių rūšių dar nebuvo! Kadangi DNR grandinėse yra vietų, rezervuotų dar neatsiradusioms rūšims, pačios tos grandinės NĖRA JOKIOS EVOLIUCIJOS REZULTATAS, bet tėra tik materijoje įrašytos nematerialinės formulės: juk užprogramuotų įvykių, arba jei norite, evoliucijos seka nėra įvykusi, bet tik surašyta.
Tai yra genialaus
Proto sudaryta kūrybinė programa, kurios buvimas paneigia darvinistinį sapaliojimą apie vienų rūšių tapima kitomis rūšimis dėl prisitaikymo, mutacijų, atrankos ir pan. dalykų. Visos rūšys JAU YRA PROGRAMOJE. Todėl žodis evoliucija įgauna visai ne darvinišką prasmę: rūšys ne evoliucionuoja vienos iš kitų, bet IŠSISKLEIDŽIA tam tikra nuoseklia tvarka. Pakopinė kūryba tad yra dvasinės D-viskosios Programos išsiskleidimas materijoje. Tuomet tokia evoliucija tėra tik kūrybos sklaida. Kad joje ėjimas nuo pakopos prie pakopos išoriškai tikrai „evoliucinis“, nes naujos pakopas „sprogsta“ iš ankstesnių, galime suvokti kad ir iš Šventojo Rašto „teprisipildo vandenys
- jišrecū hammajim - ... gyva siela“ (Pr=Berēšīt 1, 20), „teišveda - tōcē - žemė gyvą sielą“ (Berēšīt 1, 24) (tvarka, gyvoms būtybėms pirma atsirandant vandenyje, patvirtinta ir mokslo). Iš tikrųjų biblijinė archaika iš esmės prašoka panašias senovės Šumero ir Babilonijos kūrimo istorijas. 
Kūrimo ir evoliucijos tema pradžiai galima rekomenduoti Wernerio Gitto darbą
Pradžioje buvo informacija”, arba paskaitėles labai aiškia (autorius - vokietis) anglų kalba: 1 dalis, 2 dalis, arba dar kitaip.
W. Gitt’ą papildo kreacionisto mokslininko Roberto Carterio triuškinanti polemika su tais, kurie treigia, neva mutacijos irgi sukuriančios informaciją.
Ar žmonių nupuolimas irgi buvo užprogramuotas? Be abejo, ne. Tačiau juk D-vas žinojo, kad Adomas ir Ieva nupuls, todėl visa tolesnė žmonijos raida iki pat pasiekiant „Omegos tašką“, be abejo, užprogramuota taip, kad jau patys žmonės bendradarbiaus Kristuje.


Poreformaciniai „pirmieji krikščionys“ visada reikalauja, kad kiekvienas teiginys būtų pagrįstas D-vo Žodžiu. Aišku, kad de Šardeno „evoliucijos“ neįmanoma šitaip pagrįsti, jei esame apsisprendę suvokti Kūrimo istoriją pažodžiui (mėnulis turi būti mažesnis už saulę, abudu - didesni už žvaigždes, nes jie visi sudėti tame pačiame kietame Rāqī
a - Dangaus skliaute, Berēšīt 1, 16, Job=Ijjōv 37, 18, kuriame dar yra ir langų - ’arubbōt, pro kuriuos viršutiniai vandenys, kadais skliautu atskirti nuo apatinių vandenų, Berēšīt 1, 7, prapliumpa žemyn, Berēšīt 7, 11). Jei Apreiškimas – ne 1-uoju Asmeniu padiktuoti D-vo žodžiai, jį Šventosios Dvasios įkvėpimu žmonės surašydavo pagal savo laiko suvokimus. Apreiškimo reikšmė yra dorovinė, pradedant žmogaus priklausomybe nuo Visatos Kūrėjo ir baigiant Toros įstatymais bei Kalno Pamokslu. Apreiškimas nėra fizikos ar astrononijos vadovėlis, kaip yra įpareigojami suvokti Koraną musulmonai sunitai.
Pažodinis Apreiškimo suvokimas priklauso žmonijos vaikystei. Šiandien D-vas ir Dvasia kviečia žmogų vykdyti savo misiją JHS Kraujo Aukos Galia. Tai įrodo visõs Biblijos vidinė prasmė, bet ne ãtskiros prie vieno kito teiginio pritemptos citatos. Nereikia kartoti Kajafo epochos rašto žinovų, kurie „iškošdavo uodą, o prarydavo kupranugarius“. Tradiciniai apaštaliniai krikščionys ir tradiciniai judėjai nebuvo kvaili pripažindami consensus patrum „tėvų nuomonių sutapimą“ - būtent tai, kas prašoka XIX a. poreformacinių protestantų mentalitetą. Bet visada bet kurios egzegezės galutinis įrodomasis pamatas JHS Mesijo mokiniams yra tik ir išimtinai dorovinis santykis su Jo Golgotos Aukos Prasme. Mesijiniams judėjams nereikia įkyrių JAV baltmarškinių gatvės misijonierių juodais kostimais, išmintingų citatomis ir idiotų savo antikristinės sodomodemokratinės valstybės gyvenimo būdo nešėjų. Amen.

Diskusijos

Vladimiras Solovjovas