EVANGELIJŲ PATIKIMUMO KLAUSIMU

Eucharistinė formulė ir Eucharistijos suvokimas:
Kraujas ar Vyno taurė, lydinti į savanoriškos kruvinos kančios Taurę kartu su Kristumi?

Mesijas J-šūa apibūdina Savo santykį su Įstatymu Kalno pamoksle 5:17–18: "Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena jota ir nė vienas raidės ragelis nedings iš Įstatymo, kol viskas išsipildys" (5:18)? Deja, originalo neturime, turime graikų vertimą.

Kodėl negalima suprasti visai priešingai: *"Kol nė viena jota ir nė vienas raidės ragelis nedings iš Įstatymo, dangus ir žemė nepraeis"? Be to, ši frazė nebuvo pasakyta graikiškai, o graikiški Evangelijų rankraščiai apskritai nesutampa pasižymėdami šimtais skirtumų.

Jei dangus ir žemė tikrai dar nepraėjo, ar tai reiškia, kad Įstatymas tebegalioja (pirmasis variantas), ar kad nebegalioja ir greit praeis, nes jau ne tik viena, bet labai daug raidžių iš Įstatymo neva dingo (antras variantas)?

Jei teisingas antras variantas, kas pakeitė sakinį ir kodėl prieš jį tarta "atėjau įvykdyti"? Ar Įstatymo įvykdymas reiškia jo raidžių dingimą?

Kai kurie griebiasi "paprasto" atsakymo: Įstatymas Kristaus "perkeistas". Ką reiškia "perkeistas"? Ar D-vo Pranašų išpranašautas tautos Mesijas taip "perkeitė" Įstatymo žodžius "Bet kas, kuris valgytų bet kokį kraują, tas bus nukirstas nuo savo tautos" (Kun 7:27), kad net be paaiškinimo ima ir sako tautiečiams: "Mano Kraujas – gerkite!", o tie net nenustemba, nepaklausia ir Jis Pats to nepaaiškina?

Kyla tad klausimas, ar kas nors pakeitė Mt 5:18, ar greičiau pakeitė Mt 26:28 "tai yra Mano Kraujas /.../ už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti", o tai tapo eucharistine formule "Gerkite iš jos visi, tai yra Mano Kraujas" pagal 26:26 "Imkite ir valgykite: tai yra Mano Kūnas"?

Juk tiek Lk 22:20, tiek dar aiškiau 1Kor 11:25 sako kitaip: TAURĖ yra Naujoji Sandora [, sudaroma] Kraujyje. Kad taurė reiškia kančią, nesunkiai matome Mt 26:39 ("jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė") ir Mt 20:22–23 "Mano taurę jūs gersite" – Zavdajo ("Zebediejaus" sūnums).

Gal Kraujo gėrimą patvirtina Jn 6:53–56 ("Mano Kraujas yra gėrimas") dialogas? Su kuo jis vyksta? Ar su su daugtūkstantine minia, persekiojusia J-šūa, kad paskelbtų Jį Karaliumi (Jn 6:14–15), nes ją sočiai pamaitino keliais kepalais ir keliomis žuvimis (Jn 6:23–26 – ar tokiems reikia dar papildomų mesijaniškumo įrodymų "ženklu"?)? Ar greičiau su tuo metu iš Jerūšalaimo atvykusiais farisiejais, išgirdusiais apie stebuklą ir sutinkančiais pripažinti J-šūa Mesiju, jei ir jiems dar parodys specialų ženklą (Mk 7:1)? Jei dialogas vyksta su jais, tai jie buvo įgudę debatų apie Įstatymo traktuotes mokovai, įpratę atrasti ginčytiną teiginį bet kuriame oponento sakinyje.

Ir štai tie patyrę mokovai nustemba "Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?", bet praleidžia pro ausis tiesiog pasityčiojimą iš Įstatymo "Mano Kraujas yra gėrimas"? Kodėl mokovai nustebo dėl Kūno-Duonos (apie tai Įstatyme nėra nieko), bet nepastebi šventvagystės ir nesigriebia akmenų jau vien kad be reikalo trankėsi iš Jerūšalaimo?

Ogi tik todėl, kad tai aiški graikų interpoliacija pagal jau jų pačių "perkeistą" Mt 26:28. Ši interpoliacija visiškai svetimą Manos–Duonos temai, kuriai po Jn 6:30 skirta 29 sakiniai. Iš jų Mana-Kūnas-Duona pavartota 21 kartą (ypač prasmingai: "Duoną, kurią Aš duosiu, yra Mano Kūnas už pasaulio gyvybę, 6:51), bet žodis Kraujas atsiranda staiga 6:53 ir viso labo tik 4 kartus! Po 6:53–56 jis, kaip pasirodė be loginio ryšio, taip be jo ir išnyksta.

Patvirtinimas: Jn 6:55 žodžių apie Kraują visai nėra V ir VI a. Kembridžio ir Paryžiaus rankraščiuose, o 6:56 ten pat skamba kitaip (žr. Nestle-Aland, Novum Testamentum Graece, 28 laida, 2013, 315). Jei kam nors rūpi tai patikrinti, tegu paima tą Nestle-Aland ir pamato, kad Jn 6:53 Kraujas vis dėlto yra ir minėtuose rankraščiuose. Tai reiškia, kad stichinę redakciją vykdę perrašinhėtojai iš pradžių įrašė Kraują tik į Jn 6:53 ir tai paplito. Vėliau kažkas susigriebė pamatęs akį badančią disproporciją tarp Kūno ir Kraujo dažnumo. Tada Kraujas įrašytas dar į 3 sakinius. Tuo metu ankstesnis įrašymas jau spėjo paplisti visur, bet vėlesnis nebespėjo. Užtat svarbu, kad šioje rankraščių grupėje po Kraujo paminėjimo 6:56 eina labai ilgas sakinys be Kraujo! Panašu, kad tai kažkieno pakartotas viso pirminio teksto likutis dar iki įrašant 6:53, t.y. originalas tarp 6:52 ir 6:57.

Kas be ko, ši tema svarbi Eucharistijos sąvokai. Jei turime interpoliaciją dar nuo Mt 28:28, keičiasi šv. Komunijos supratimas. Duona-Kūnas įveda (arba sugrąžina) krikščionį į Sandoros bendruomenę, bet Taurė nukelia jį į aktyvų savanorišką nusikryžiavimą kartu su Išganytoju Jo Aukoje už kitų žmonių išganymą. Tuomet Duona ir Taurė – skirtingi dalykai. Taurė neatsiejama nuo kasdienio gyvenimo praktikos, joje vienijimasis su Išganytoju pasiekia tobulumą, nes tai joks savanaudiškas ritualinis savo paties sielos gelbėjimo aktas. Komunija be Taurės defektuota, bet nesuprantant Taurės bendruomeniškai ir jos neįgyvendinant praktiškai, tokia ir lieka.

Nuo seniausių laikų visame pirmykščiame pasaulyje žmonės vartojo kolekyvinį nekaltos aukos nužudymą sutartims sudaryti: kaltė už pralietą kraują krisdavo ant to, kuris pažeidė sutartį (plg. kad ir baltų derybos, latvių Derība "Sandora" greta dirti, ir darna = rusų дрань). D-vas tai panaudojo sudarydamas Sandorą su Avrahămu (Pr 15:8–18 – "liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių", o ypač Jer 34:18 – "Tam pačiam atiduosiu sulaužusius Mano Sandorą, kurią jie buvo sudarę su Manimi, perskrodę veršį pusiau ir praėję tarp abiejų pusių").

Duodamas žydams Sinajaus Sandoros Įstatymą D-vas rodo į neišvengiamos mirties sąsają su Jo valią pažeidžiančia kalte ir į kraują, kaip užmokamos gyvybės nešęją: Kun 17:10–12. Todėl iš visų tautų tik žydai žinojo draudimą gerti kraują. Kraujas daromas palaiminimu atleidžiamiesiems nuo kaltės, todėl juo šlakstoma, jokiu būdu jo negeriama!

Lygiai taip Vienkartinės Universalios Išganytojo Aukos Krauju pašlakstomi visi, savo nuodėmėmis kalti mirties, už juos priimamos Išganytojo. Todėl Išganymas nebuvo atimtas net nuo betarpiškų fizinių Kristaus žudikų bei nužudymui pritarusiųjų ("Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro"), kurie ir patys patvirtino Kraujo palaiminimą savo vaikams, kaip daliai visų atpirktųjų ("Jo Kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų!"). Taigi žydų tautos pavadinimas Kristaus žudikais (Konstantino 325 m. laiškas Nikėjos susirinkimui) yra antikrikščioniškas, paneigiantis žmonijos nuodėmių kaltės ir Atpirkimo esmę, nes Jo Kraujas tikrai ant visų "mūsų ir mūsų vaikų"!

Išganymas nėra joks ritualas, bet mistiniais Duonos ir Taurės ženklais pažymėtas aktyvus dalyvavimas Aukojamame Kristaus Kūne. Ko gero, toks supratimas daug praktiškiesnė ir naudingesnė "teologija" nei graikų dogmatai apie D-vo, t.y. protu nepasiekiamos neribotos amžinosios anapusinės asmenybinės kūrybinės nematerialios visagalės Valios, "prigimtį" ir "substancijas" ("hipostazes"). Graikiško materialistinio mąstymo viršūnė – net dabartinių pravoslavų samprotavimai apie dvasią, ne kaip kūrybingą kitimo grandinių seką, matricos būdu uždedamą ant materijos, bet kaip "ypač ploną materiją". Šia prasme tai panteistinė rytų filosofija (plg. tipiškus debatus, neskiriančius panteistinio ir kreacionistinio monizmo wap.newleft.forum24.ru/?1-6-0-00000017-000-0-0 [2019 liepa].

Nesuvokiant judėjiško konteksto ir ignoruojant Kun 7:27, neįmanoma suprasti nei Mt 28:28 ir Jn 6:53–55 teksto padirbimų, nei praktinių Taurės pasekmių, o tai savo ruožtu, kartu su "teologija", yra ir iššūkis dabartiniam mesijiniam judaizmui.

Kas kita – tradicinė katalikų ir ortodoksų D-vogarba, kurioje susikoncentravo savas ritualinis Eucharistijos suvokimas tarytum pačios krikščionybės esmės. Tai naujo tikėjimo dalykas, priklausantis istorinei krikščionybei. Jis neginčytinas jos viduje, tačiau nusiskundimai, kad po II Vatikano susirinkimo Eucharistijos suvokimas nužemintas (mat žmonės nustojo skirti šventa nuo nešvento) adresuotini Bažnyčios istorijai, kada vietinios Laodikėjos vyskupų susirinkimas visiems laikams uždėjo anatemą "žydaujantiems", kurie tebešvenčia Šabatą. Ogi būtent Šabatas ir numatytas švento ir nešvento atskyrimui.

Apie kitus gausius Evangelijos padirbimo atvejus (ypač – apie teigiančius žydų tautos kaltę vėliausioje Jono Evangelijoje, o tai bus didžiausias išbandymas mesijiniams žydams!) skaityti komentarus prie darbe eigoje publikuojamo vertimo  biblija.versme.lt/NT.pdf.

Atgal