EVANGELIJŲ PATIKIMUMO KLAUSIMU

Laikant visą Evangelijos tekstą autentišku, reikia laikytis požiūrio, kad palyginimai apie dešimt minų (1 mina – 60 šekelių, 1/60 talento), kurias į svetur iškeliavęs vergvaldys paliko tvarkyti savo vergams, kiekvienam po vieną (Lk 19:12–27), ir apie aštuonis talentus (1 talentas – 60 minų, t.y. 3600 šekelių, turint galvoje sidabro svorį), kuriuos analogiškomis aplinkybėmis vergvaldys pavedė trims vergams: vienam – penkis, kitam – du, trečiam – vieną pagal kiekvieno jų sugebėjimą (Mt 25:14–30), yra skirtingi. Pirmąjį siužetą įprasta sieti su užuomina į Erodą Archalają, kuris nuvyko į Romą gauti patvirtinmimą jam jo tėvo paliktai paveldėti karalystei. Iš paskos paskui jį į Romą nuvyko jo konkurentas brolis Erodas Antipa, taip pat Archelajo priešininkai. 4 m. Oktavianas Augistas patvirtino Archelają ne karaliumi, bet Samarijos, Judėjos ir Idumėjos etnarchu, tačiau 6 m. jį nušalino ir ištrėmė konfiskavęs nuosavybę. Šios aplinkybės tikriausiai buvo žinomos J-šūa mokiniams, bet neturėjo jiems jokios svarbos, vertos net užuominos iš Mokytojo pusės: tai juk kovojusių už valdžią pagoniškų intrigų sfera, artima ir suprantama graikams. Pagal Luką, 10 minų buvo išdalyti dešimčiai vergų, tačiau toliau kalbama tik apie tris vergus, iš kurių pas pirmąjį atsiranda dešimt minų, gautų nuo 1 minos, pas antrąjį – 5 minos, gautos nuo 1 minos, bet trečias pasirodo esąs niekšas, kuris iš baimės įvyniojo savo miną į skudurą ir grąžino ją šeimininkui. Apie likusius septynis vergus apskritai nebėra nė žodžio (paprasčiausiai pasisavino minas ir neatidavė?). Todėl kur kas logiškesnis yra Mato siužetas su talentais, kuriame tik trys vergai, iš kurių pirmasis įsigudrino iš penkių talentų gauti per palūkanas dešimt, o antrasis – iš dviejų keturis. Trečiasis iš baimės užkasė savo talentą, o atkasęs, nunešė šeimininkui ir grąžino. Bausmės trečiajam pas Luką ir pas Matą sutampa tuo, kad iš abiejų atimama, kas buvo duota, ir perduodama tam, kuris šauniausiai palūkanavo. Toliau matome stebėtiną dalyką: jei pas Luką trečiasis vergas išsisuko nuo tolesnės bausmės, pas Matą jis net įmetamas į pragarą („išorės tamsą"). Nemažiau baisus ir anų šeimininko priešininkų likimas pas Luką (juk buvo užsiminta į Antipą ir į nepatenkintus Archelaju Judėjoje), kurie nenorėjo šeimininko karaliavimo jiems. Baigęs sakyti palyginimą neva jau Pats J-šūa atskleidžia, kad Jis ir esąs tas šeimininkas ir kad Jis įsakys atvesti tuos savo priešininkus ir nužudyti Jo akivaizdoje tik už tai, kad nenorėjo Jo karaliavimo jiems (o kuo čia dėtas J-šūa, Kurio nenorėjo ne konkurentai į karalius, bet neįtikėjusieji į Jo mesianizmą Sinedriono nariai?). Tai labiau primena tipišką smurtinį pagonių susidorojimą nei teisingą D-vo teismą, todėl kelia abejonių Luko siužetu.
Kita vertus, ar tai skirtingi siužetai? Jei siužetai skirtingi (kilę iš skirtingų J-šūa pasakymų skirtingose vietose, o juos jungia tik pamokymas apie būtinumą gausinti savyje D-vo duotas dovanas – taip suprantama katalikų ir peotestantų tradicijoje), tuomet vargu ar juose pažodžiui kartotųsi tie patys posakiai, pvz., pas Luką 19:21,23: „kietas žmogus, pjauni ko nepasėjai", „kad aš parėjęs, atsiimčiau juos su palūkanomis" ir pas Matą 25:24,27: „kietas žmogus, pjaunantis, kur nepasėjai", „pargrįžęs būčiau juos atgavęs su palūkanomis".

Abudu siužetai vadinami palyginimais. Senojo Testamento biblijiniai palyginimai trumpi, nuo 3 iki 11 eilučių (ilgiausi yra Ez 31:3–18 ir Ez 34:1–25. Saliamono patarlėmis pavadintame, Išminčiai skirtame daugiaplaniniame rinkinyje didžioji dauguma posakių trumpi. Tipiškai biblijinių J-šūa palyginimų ilgumas – nuo vienos iki aštuonių eilučių didesnėje sinoptinių Evangelijų dalyje. Tik artėjant prie jų paskutiniųjų skyrių pasirodo neįprastai ilgi tekstai – ne tiek palyginimai, keik pamokančios alegorijos, kaip antai apie išmintingą klastotoją namų valdytoją (12 eilučių), apie turtuolį ir Lazarą, dešimt merginų (po 13 eilučių), avis ir ožius (16 eilučių) arba apie sūnų palaidūną (21 eilutė). Kalbamasis palyginimas (palyginimai) apie minas-talentus prašoka ir Ez 34:1–25, t.y. 26–27 eilutės! Ar tai adekvatu biblijiniam palyginimui?
Į galimą redaktorinį teksto formavimą rodo Mato Evangelijai neįprasta gausa variantų rankraščiuose: tik tarp paskutinio Nestle-Aland ir 1904 m. Konstantinopolio leidinių rasta 16 skirtingumų rankraščiuose viso labo tik 13 eilučių nuo 25:16 iki 25:29!

Bet grįžkime prie „palyginimo“ siužeto ir jo klausytojų J-šūa mokinių. Ne kartą apie juos pasakyta, kad jie ne viską supranta iš Mokytojo kalbos, net svarbiauisus dalykus atsimena tik po Jo Prisikėlimo (pvz., neradę Kristaus kūno kape, bet išgirdę angelą, jie tik tada atsimeną Jį kalbėjus apie Savo atidavimą nusidėjėliams, nukryžiavimą ir prisikėlimą – Lk 24:7). Kas be ko, pamatinė pasakojimo apie talentus-minas prasmė – pareiga gausinti iš D-vo gautas dorovines dvasines dovanas. Bet ar būtų Pats J-šūa, šito mokydamas, dezorientavęs Savo mokinius alegorija su palūkaninkavimu, kai tie dar nespėjo įsitvirtinti suprantant pamatus, ant kurių turėjo ateityje skelbti Jo aukojamąjį gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą? J-šūa nerado geresnės alegorijos nei tikėjimo broliams Įstatymo uždraustas pagoniškas pasipelnijimas? O gal kažkam labai norėjosi tikėti, kad J-šūa ne tik „panaikino“ Įstatymą, bet ir apvertė jį aukštyn kojomis?
Todėl ir vėl reikia kreiptis į Torą ir į tuos J-šūa pasakymus, kurie nekelia abejonių.
„Nemanykite, neva atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepereis, nė viena raidelė ir nė vienas raidės ragelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys“ (Mt 5:17–18),
„Jei nori įeiti į gyvenimą, įvykdyk Įsakymus!“ (Mt 19:17),
„Melskitės, kad jūsų pabėgimas neatsitiktų žiemą arba per Šabatą“ (Mt 24:20 – čia Šabatas skelbiamas ir ateičiai jau po Golgotos Atpirkimo!) –
šios citatos įtvirtina Įstatymo neatšaukiamumą, o Įstatymas, savo ruožtu, skelbia:
„ Neskolinsi [savo broliui] pinigų už palūkanas, neimsi iš jo brangiau už maistą“ (Kun 25:37 – šia proga verta pasižiūrėti ir į palyginimą apie išmintingą žuliką padirbėją bei pamąstyti apie jo bendrą biznį su savo ponu, neva visa tai irgi J-šūa išdėstyta žydams, bet ne kažkokio redaktoriaus graiko nežinia kam),
„Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta“ (Įst 23:20), o tai visai suderinama su kvietimu apskritai atsisakyti nuo asmeninės nuosavybės, kaip nuo kliūties tobulėti:
„Jei nori būti tobulas, {– „Būkite tad tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mt 5:48 įsakymas!) –} eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19:21). Tą patį galima išvesti ir iš Kalno pamokslo:
„Nesikraukite lobių Žemėje, kur kandys kapoja bei rūdys ėda ir kur vagys įsikasa ir vagia, tačiau kraukite sau lobius Danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda ir kur vagys neįsikasa ir nevagia“ (Mt 6:19–20), bet rūpinimasis savo gerove siejamas su pagonybe:
„Nesirūpinkite sakydami ‘Ką valgysime?’ ar ‘Ką gersime?’ Juk viso šito ieško sau pagonys" (Mt 6:31–32).

Visų J-šūa pasisakymų apie nuosavybę analizė, asmeninis Jo atsisakymas nuo jos, pagaliau ir tolesnis pirmosios krikščioniškos bendruomenės gyvenimas (Apd 4:32) teigia nuoseklią komunistinę ideologiją, kuri tik viena visiško savanoriškumo ir tikėjimo Išganytojų sąlygomos, kai aprėps viena Bažnyčia pavirtusią visą visuomenę, ir tegali tapti dvasiniu augimu į teisų bei laimingą brolišką gyvenimą D-vo (Dangaus) valdomoje teisingumo Karalystėje. Deja, tai taip ir nebuvo įgyvendinta, neišsižadėjusiai nuo savo pagoniškų pamatų (Justiniano kodeksas) Romos imperijai pasiskelbus „Naujuoju Israeliu“.
Argi po minėtų Savo pamokymų J-šūa būtų dezorientavęs dar neįsitvirtinusius tiesoje mokinius palyginimais su šlykščiu Įstatymo uždraustu palūkanavimu iš tikėjimo brolių? Negi Jis nebūtų radęs tinkamesnės alegorijos ir negi apskritai tai Jo žodžiai, bet ne kažkokio redaktoriaus graiko, kuriam palūkanavimas įprastas biznis be jokio skirtumo tarp klientų krikščioniško ar nekrikščioniško gyvenimo, o anas žydų Įstatymas apskritai „panaikintas“ ir niekam nereikalingas?
Tokiai moralei, be abejo, neprieštarauja ir smurtinis kruvinas pagoniškas susidorojimas, kurio tikrai galėjo griebtis koks nors visai helenizuotas „Išganytojas“ Archelajas savo akivaizdoje su tais, kurie viso labo tik nenorėjo, kad šis jiems karaliautų (Lk 19:27).

„Moderniausias“ problemos sprendimas – palyginimas tas pats, bet jis pateko pas „Matą“ ir pas „Luką“ „iš skirtingų šaltinių“. Tačiau tie šaltiniai „skirtingi“  tik tam, kuris nesigilina į Kalno pamokslą ir jam neprieštaraujančius J-šūa žodžius. Įsigilinus, matosi, kad „šaltinis“ yra vienas ir jis nesuderinamas su altruistine teocentrine J-šūa morale, o skirtumai nuo abiejų siužetų – greičiau skirtingų laikų to paties variantai.
Nebiblijinis „palyginimo“ ilgumas, jo susiejimas su šlykštyne pagal žydų Įstatymą, pagaliau iš pradžių istorinio Archelajo įvedimas, paskui ir ištrynimas drauge su beprasme fraze „Ir jie sakė jam: ‘Pone, jis turi dešimt minų!’“ (Lk 19:25) gausiais perrašinjimais patobulintame nuo septynių iš dešimties vergų iki logiškų iš viso tik trijų naujajame-senajame „palyginime", daro graikų redagavimą akivaizdų. Nei tikras Matas, nei tikras Lukas greičiausiai tos redakcijos nematė jau vien todėl, kad jos metu jau nebegyveno.

Kita vertus, už šios falsifikacijos paslėptas galbūt kažkoks kitas tikras pirminis palyginimas, o gal greičiau – nesuvokta tokio palyginimo liekana, nes Bažnyčios tėvų graikiškose citatose iš dalies išlikusioje apokrifinėje Hebrajų evangelijoje minimas ir palyginimas apie talentus. Tačiau jame smerkiamas vergas, išeikvojęs jam pavestus pinigus su paleistuvėmis. Tai neatitinka Mt 25:21,23 teksto pamokymo gausinti iš D-vo gautas dovanas, todėl neįmanoma ir atspėti hipotetinio pirminio palyginimo prasmės.

Apie kitus gausius Evangelijos padirbimo atvejus (ypač – apie teigiančius žydų tautos kaltę vėliausioje Jono Evangelijoje, o tai bus didžiausias išbandymas mesijiniams žydams!) skaityti komentarus prie darbe eigoje publikuojamo vertimo  biblija.versme.lt/NT.pdf.

Atgal