|
Tikėjimo pamatai
Mesijinis judaizmas atkuria pirminę žydų krikščionybę, kuri remiasi: 1) Senojo Testamento „Šema‘ Jisrā‘ēl“ – žydų tautai apsireškęs D-vas yra Vienas D-vas (pageidautina mokėti Šema‘ Jisrā’ēl hebrajiškai atmintinai, kaip ir Tėve Mūsų !),2) taip pat tikėjimu ateisiančiu Mesiju (Pateptuoju Karaliumi), Kuris viešpataus D-vo tautõs (išrinktosios tautos, krikščioniškai-mesianiškai – išplitusios į visõs žmonijos daugumą – Apr 7,9) Karalystėje ir atstatys teisingumą pasaulyje: mesijiniams žydams Jis yra Išganytojas ir Teisėjas JHS, Kuris ateis antrą kartą šlovėje. Tad mesijiniu s žydus nuo halachinių tradicinių žydų skiria būtent tai, kad Mesiju (gr. – Kristumi) yra išpažįstamas JHS.Visa kita žydui yra antriniai dalykai, būtent nežydų krikščionių antikinės pagoniškos filosofijos pagrindu (plg. Ratzinger, Krikščionybės įvadas: „ankstyvosios Bažnyčios apsisprendimas už filosofiją“) ištobulinta teologija dėl JHS Prigimčių ir santykio su D-vu Tėvu ir Šventąja Dvasia. Graikų-romėnų pasaulio krikščionims tai buvo būtina norint atskirti Vienatinę Tiesą nuo aplinkinei pagonybei būdingų ritualinių ceremonijų dievaičiams. Tačiau žydų pasaulėjautoje santykis su Vienatiniu D-vu visada buvo moralinės tiesos dalykas, o ritualas nebuvo ceremoninis, bet įsakytas, kaip atlikti, pvz., apsivalymo nuo nuodėmės aukojimą. Todėl tradicinės krikščionybės susirinkiminės teologijos dalykai, kurie net reikalauja vienodų dogmatų tikėjimo bendrystei bei Išganymui, paversdami krikščionybę ne gyvenimo būdu, bet klusnumu dogminiam autoritetui tam tikros institucijos erdvėje, žydui yra svetimi ir tolimi. Žydų tikėjimo išraiškos sakralizuota erdvė yra kasdienis gyvenimas, bet ne „D-vo namai“ (taip buvo ir visus žydus vienijusios Šventyklos laikais, jau neminint, kad sinagoga – vieta kur skaitoma Tora ir jos mokomasi). Tai reiškia, kad atgimstanti žydų krikščionybė gali būti įvairiaformė ir tai neturėtų gąsdinti. Visi žydai laiko D-vą savo Tėvu, todėl JHS Sūnystė, o tiksliau – Mesijo D-viškumas [į kurio kilmę „nuo pat Pradžios, nuo amžinybės dienų“ – miqqedem mīmē(j) ‘ōlām, plg. Mch 5,1, vis dėlto rodo daugelis pranašų] nėra svarbiau už patį Jo atėjimą ir pažinimą. Visi mesijiniai žydai laiko Mesiju JHS, bet nenoriai stoja ginti žemiška antikine logika suprantamą JHS D-vystę ginčuose su halachiniais žydais, nes D-vo Įsikūnijimas su Prigimčių santykiais halachinio žydo sąmonėje yra pagoniškas absurdas pagal apibrėžimą. Juo labiau neaktualu (jei ne šventvagiška!) – visos teologinės plonybės dėl Neaprėpiamojo (Ēn-Sōf) Prigimčių. Todėl mesijinį judaizmą galima laikyti ikinikėjišku, o tai tik į naudą vienijant visokių vėlesnių pakraipų paskutiniuosius ištikimus krikščionis nežydus apie atgijusį „prigimtinį alyvmedį“ (Rom 11). Nikėjiškas tikėjimo išpažinimas (arba trumpesnis – „Apaštalų tikėjimo išpažinimas“, kuris istoriškai vėlesnis nei JHS mokinių) gali pasitaikyti dalyje mesijinių žydų bendruomenių, bet nėra privalomas kiekvienai. Nežydų
krikščionybė išdėsto Dekalogą pagal „įsakymus“, kuriuos
numeruoja. Tačiau hebrajiškame originale „įsakymams“ (išskyrus
4, 5) pavartota ne liepiamoji nuosaka, bet vienaskaitos 3-jo ir 2-jo
asmens indikatyvo imperfektinė forma, tiek su neiginiu lō (2-jo
asm. su neiginiu ’al tikrai būtų paliepimas), tiek be
neiginio. Žydai nuo amžių vadina tai ne įsakymais, bet teiginiais,
arba ištaromis, dekretais (‘aśèret
dibrē (j)
hab-berīt
„Dešimt Sandoros ištarų“), kurių pats svarbiausias yra pirmasis:
Kalbantysis yra Pats D-vas, Kuris išvedė Savąją tautą iš Micráimo
(Egipto) žemės.
|
|
אנוכי
– ’ĀNŌKĪ
(Anochí) „Aš“ [1]: Aš esu
JJ, tavo D-vas, Kuris išvedžiau tave iš Micraimo žemės, iš vergystės
namų. לא יהיה – LŌ JIHJĒ (Lo jihjé) „Nebus (tau = neturėsi)“ [2]: Neturėsi kitų dievų Mano akivaizdoje. Nedirbsi sau stabo nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, kas yra apačioje žemėje... לא תשא – LŌ TIŚŚĀ (Lo tissá) „Nekelsi (= neminėsi)“ [3]: Neminėsi JJ, tavo D-vo, vardo be reikalo, nes JJ nepaliks nenubausto to, kuris mini Jo vardą be reikalo. זכור – ZĀKŌR (Zachór) „Atmink“ [4]: Atmink Šabato dieną, kad ją švęstum. Šešias dienas tarnausi ir dirbsi bet kokį savo darbą, bet septintoji diena yra JJ, tavo D-vo, ramybė... כבד – KABBĒD (Kabbēd) „Gerbk“ [5]: Gerbk savo tėvą ir motiną, kad pailgėtų tavo dienos krašte, kurį JJ, tavo D-vas, tau duoda. לא תרצח – LŌ TIRSĀX (Lo tircách) „Nežudysi“ [6]: Nežudysi. לא תנאף – LŌ TIN’ĀP (Lo tin’áf) „Nepaleistuvausi“ [7]: Nepaleistuvausi. לא תגנב – LŌ TIGNŌB (Lo tignóv) „Nevogsi“ [8]: Nevogsi. לא תענה – LŌ TA‘ĂNĒ (Lo ta‘ané) „Neliudysi“ [9]: Neliudysi melagingai prieš savo artimą. לא תחמד – LŌ TAXMŌD (Lo tachmód) „Negeisi“ [10]: Negeisi savo artimo namo, negeisi jo žmonos, nei tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo, nieko kas yra tavo artimo. |
|
Norintieji jungtis prie mesijinio judaizmo privalo žinoti
tikrąją Ištarų
tvarką ir jų hebrajiškus pavadinimus (pirmuosius žodžius).
Niekas neabejoja, kad pirmųjų krikščionių žydų ir nežydų krikštas buvo pilnas panardinimas, toks, kokia buvo ir tebėra žydų Tvila. Tai visiems abraomitams būdinga apsivalymo forma, kurią aptinkame įsakytą Toroje. Tačiau Tvila Kristuje turi naują reikšmę, ji atliekama kartą visam gyvenimui panašiai į žydų apipjaustymą. Krikščionys palygina ją su senojo žmogaus mirimu Kristuje bei naujojo žmogaus prisikėlimu Kristuje. Tačiau laiku tėkmėje tradicinė nikėjiška krikščionybė pakeitė pilną panardinimą daliniu arba apipylimu daugelyje bažnyčių. Ar krikštas yra okultinis veiksmas ir ar jis, ir Pats D-vas, priklauso nuo žmogaus „teisingų“ kūniškų veiksmų? Gal tai burtininkavimo forma, šamanizmas? Kaip ir viskas tikėjime, krikštas priklauso tik nuo tikėjimo, ar asmuo priima JHS Mesiją, ar ne. Jei apeiga simbolizuoja mirtį per nuskandinimą, ar ne geriau būtų realiai skandinti krikštijamus, o paskui gaivinti modernios medicinos pagalba? Galų gale, jei jau kalbama apie žydų tautos krikštą pereinant per Raudonąją jūrą, tai jie juk nebuvo panardinti į vandenį! Panardinti buvo egiptiečiai, kurie ir nuskendo. Kaip tikėjimo aktas, krikštas yra mistinis dvasinis Ženklas. Jeigu jis priklauso nuo „teisingos formos“, tada turime pripažinti, jog krikščionybė numirė prieš amžius, nuo tada, kada baigėsi pilnas panardinimas, bet tik baptistai staiga atgaivino ją tiksliu okultiniu veiksmu tuščioje vietoje, vien iš knygų. Tai gal savo rūšies burtininkavimas? Jei krikštas priklauso nuo tikėjimo, jis turi būti priimamas taip, kaip praktikuojamas pagal tikėjimą atitinkamose bažnyčiose, bet ne kaip mechaninė okultinė operacija. Be jokios abejonės, mesijinis krikštas yra žydų Tvila JHS vardu, todėl ji turi būti atliekama pilnu panardinimu pagal žydų tradicijas. Priimdamas JHS Mesiju kiekvienas žydas turėtų pereiti per tikslią žydų Tvilą vardan JHS, arba vardan D-vo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios pagal kiekvienos bendruomenės praktiką. Tačiau bet kuria forma jau pakrikštyti krikščionys nežydai, kurie tik prisijungia prie mesijinio sąjūdžio ir formuoja paramesijines grupes pasilikdami savo bažnyčiose, akivaizdžiai nereikalingi jokios Tvilos, nes kartą jau yra pakrikštyti. Pirmojoje Bažnyčioje pakartotinis krikštas buvo uždraustas. Belieka klausimas, ar asmuo pakrikštytas kūdikystėje, tikrai pakrikštytas. Čia ir vėl grįžtame prie neva visiškos nežydų krikščionybės „mirties“ vos ne nuo pat pradžių, kada buvo krikštijamos ištisos šeimos kartu su kūdikiais, bei prie stebuklingo krikščionybės atkūrimo iš nieko, tuščioje vietoje, protingųjų baptistų atlikto vien iš knygų, teisingų magiškų veiksmų pagalba. Jokios apeigos neturi magiškos galios riboti D-vo arba keisti Šventosios Dvasios veikimo! Jei krikščionija yra Mesijo Kūnas, tai šio Kūno pakanka kiekvienam jame gimusiam kūdikiui, priklausančiam nuo šiame Kūne esančių tėvų tikėjimo. Išaugęs asmuo turi paliudyti savo tikėjimą viešai, o toks sąmoningas jo tikėjimo patvirtinimas (konfirmacija) atitinka barmicvą ir batmicvą tradiciniame judaizme, kuriame kūdikių apipjaustymas įsakytas Toroje, bet ne nustatomas pagal žmonių išprotavimus. Jei kurios bažnyčios supranta kitaip, tegu tai ir būna pagal jų tikėjimą. Tikėjimas nėra mokslas, jo dėsniai neįrodomi racionaliomis formulėmis.
|