Taisyklės nežydų kilmės tradiciniams krikščionims
(pradedant nuo katalikų),
prisijungusiems prie mesijinio sąjūdžio

 

1) Daryti skirtumą tarp švento ir nešvento!  Dabartinis „krikščioniškas“ pasaulis seniai pamiršo šį svarbų dalyką, nebesugeba net atskirti vieno nuo kito, o tai dera prie visuotinio amoralumo: nebelieka nieko švento. Vakarai tapo visiškai (ir net privalomai) „pasaulietiniai“ po prancūzų revoliucijos „išlaisvinimo“ su jo giljotinine „tiesa“, demokratiškai nustatoma „balsų dauguma“.
Abraominė Tiesa yra Viena, tai Pats D-vas. Visa kas D-vo apreikšta, yra besąlygiškai šventa. Bet kuri šventvagystė naikina tą, kuris ją daro. D-vas reikalauja neminėti Jo vardo be reikalo. Žydų tradicijoje net žodis D-vas niekad nerašomas pilnai. Tai itin svarbu mūsų satanistiniais laikais, kada bet kuris spausdintas dalykas gali būti net ir sąmoningai suniekintas. Todėl yra griežtai pageidautina niekad nerašyti pilna forma pačių švenčiausių žodžių: D-vas, JHS. Apie pilną Vardo (išreiškiamo Tetragrama) paminėjimą negali būti nė kalbos.

2) Tebesilaikoma Bažnyčios įsakymų;

3) Įprasminant D-vo Toroje įsakytą Septintosios dienos Ramybę (Šabbat), kaip D-vo "nurimimą po darbų" (Pr 2,2 – bet Iz 40,28 !), JHS buvimu Kape septintąją savaitės dieną (mūsų šeštadienį) tarp Mirties ir Prisikėlimo, švęsti Šabato ramybę – D-vo visiškos ramybės dieną, kuri yra pirmoji ir svarbiausia iš visų Toroje nustatytų švenčių. Šabatas švenčiamas nuo saulėlydžio penktadienį iki 50 min. po saulėlydžio šeštadienį.

Atmesdamas Šabatui tradicijos priskirtus nebūtus dalykus, jo amžinumą ateities Atpirkimo laikams paskelbė (Mt 24,20), pranašišką prasmę atskleidė ir įvykdė nurimęs Kape tarp Atperkamosios Aukos ir Prisikėlimo Pats JHS. Šabato griežtai laikėsi apaštalas Paulius ir kiti mokiniai (Apd), Šabato svarba (sabbatismus) praplečiama į visą D-vo tautą ne tik Dekalogu, bet ir Hebr 4,9.

Kiekvieno tikinčiojo gyvenimo septintoji dalis turi būti skirta D-vui!

Laikytis Šabato reiškia:

nedirbti nieko, kas sukuria kažką nauja arba pakeičia sena, išskyrus a) turimo maisto gamybą (ne pirkimą!), b) savo ir kitų gyvybės ir sveikatos, arba (nenumatytais ekstremaliais atvejais) ir nuosavybės, gelbėjimą įskaitant gynybą nuo karinės agresijos, c) Šventojo Rašto studijas bei kitas D-vui skiriamas pastangas (evangelizacija, darbas bažnyčioje, tikėjimo dalykų aiškinimas žodžiu arba raštu įskaitant diskusijas).

Draudžiama ką nors pirkti ar parduoti parduotuvėse, turguje, privačiais sandėriais, tvarkyti asmeninius reikalus, lankyti teatrus, kinus, pan. pramogų vietas.

Lankymasis kavinėse užsakant sau ir artimiesiems gardumynų – savo nuožiūra pagal savo ir jų tikėjimą, bet parnešti iš kavinės namo nieko negalima.

Be būtino rimto reikalo, nesusijusio su kasdieniais darbais ir pareigomis, niekur keliauti negalima. Pasivaikščiojimo nuotolis nebūtinai turi atitikti žydų tradicijas.

Naudojimasis miesto transportu – tik būtinu sveikatai atveju. Naudojimasis dviračiu, net ir poilsiui, nepageidautinas.

Apsilankymas šėtoniškose diskotekose, „koncertuose“ su „muzika“, pramoginių TV programų žiūrėjimas ir pan. satanizmas, taip pat šokiai, griežtai neįmanoma.

Naudinga klausytis žydų ir tradicinių krikščionių religinės muzikos. Klasikinė pasaulietinė muzika nepageidaujama.

Šabatas – tai pranašiškas D-vo priminimas apie JHS ramybę po skelbimo darbų tarp Mirties ir Prisikėlimo, o po to ateina Prisikėlimo diena: pirmoji savaitės diena (pagal originalią judėjišką-aramėjišką → graikišką savaitės dienų tvarką);

4) Švęsti pirmąją savaitės dieną – Viešpaties JHS Mesijo Prisikėlimą (tai savo ruožtu yra nikėjiškų krikščionių Bažnyčios įsakymas). Tai ne biblijinė šventė, nes būdama anapus laiko ji nėra kalendorinė. Kassavaitinis mesijinis eucharistinis Viešpaties Prisikėlimo dienos šventimas bendruomenių susirinkimuose atitinka nežydų kalendorinių Velykų šventę.

Mesijinis Viešpaties JHS Prisikėlimo šventimas reiškia Šabato šventimo tąsą. Jis yra toks:

būtinai dalyvauti Eucharistijoje (Apd 20,7), namuose nedirbti jokių nešvarių fizinių darbų, nedirbti protinio darbo už pinigus. Galima dirbti gerus darbus artimui neimant už tai pinigų ar kito užmokesčio išskyrus žodinę padėką. Kadangi jau laikytasi Šabato ramybės, esant reikalui, galima pirkti maistą parduotuvėse.

Galima lankytis doruose teatruose, klausytis klasikinės pasaulietinės muzikos, jeigu ji nėra maištinga (kaip Vagnerio) arba savižudiška (kaip kai kurie Čaikovskio kūriniai), dalyvauti doruose šokių vakaruose, kuriuose nepraktikuojama pagoniškų ritualų;

5) Neabejojatina yra reikšmė pirmõsios savaitės dienos – sekmadienio, iš D-viškosios Ramybės pavirtusios D-višku Prisikėlimu ir paženklinusios amžinybėje mistiškai atbaigtos savaitės tikslą: „aštuntąją dieną“, tapusią pirmąja pasaulio At-Kūrimo diena. Viena diena nepaneigia kitos, abi yra prasmingai sujungtos, o mesijinis judaizmas tik ir yra pajėgus jas suvienyti į vieną Abiejų Sandorų šventę. Todėl mesijinis judaizmas žadiną viltį, kad bus įveiktas tiek 364 m. Laodikėjos draudimas krikščionims švęsti Šabatą, tiek adventistų ribotumas paneigiant NT sekmadienio reikšmę, kaip neva „pikto pagonio Konstantino“ naujovę. Toks įveikimas sujungiant ST ir NT būtų Havdalos („švento [laiko] ir nešvento išskyrimo“) perkėlimas nuo Šabato saulėlydžio arba į sekmadienio saulėlydį, arba bent į laiką po sekmadieninės Eucharistijos (kuri gali būti ir naktį į sekmadienį). Pastaruoju atveju Havdala taptų sekmadienio šventimo dalimi. Tai atpalaiduotų krikščionis nuo teologinių „kūrybinių kančių“ nesėkmingai prievartaujant Dekalogo tekstą. Mesijiniai žydai neturėtų bijoti iš dalies nusižengti žydų šabatinei tradicijai ją praplėsdami, nes pats JHS pripažinimas Mesiju jau yra nepalyginti didesnis „nusižengimas tradicijai“!

6) Prisijungusieji prie mesijinio sąjūdžio nikėjiški krikščionys turi laikytis tiek savo bažnytinių švenčių, tiek šių pagrindinių Toroje įsakytų ir Tanache minimų švenčių pagal žydų kalendorių:

Pesachas nisano 14/15-22 d. Toroje nustatyta Išėjimo šventė ir mesijinis „Didysis Ketvirtadienis“ – Paskutiniosios Vakarienės metu Eucharistijos steigimo šventė: ST avinėlių kraujo ant durų staktų prisiminimo pakeitimas amžinu Avinėlio Atperkamosios Aukos Kraujo prisiminimu šitaip pažymint išėjimą tiek iš Egipto, tiek iš nuodėmės vergovės),

Šavu‘ot sivano 6-7 d., t.y. (Sekminės) SAVAITĖS po Pesacho Tiek Toroje nustatytos, tiek mesijinės Sekminės, užbaigiančios Pesacho šventimą patvirtinant Išėjimą iš vergovės: Pažadėtosios Žemės pirmieji vaisiai ir Šventosios Dvasios atsiuntimas),

Roš Hašana tišrio 1 d. Toroje nustatyta Naujųjų metų šventė tradiciškai skaičiuojant nuo Adomo sukūrimo,

Jom Kippūr tišrio 10 d. Toroje nustatyta Išpirkos diena ir mesijinis Pakeičiamosios Aukos už nuodėmę įprasminimas, plg. Iz 53 (Jom Kippur yra atgailos, nuodėmės išsižadėjimo ir priesaikų panaikinimo diena),

Sukkot tišrio 15–22 d., pereinanti 22 d. į Simchat Tora Toroje nustatyta Palapinių ir mesijinė atkurtosios D-vo buveinės žmonėse (Mt 17,4) šventė; baigiasi Toros Džiaugsmu – metinio Toros ir Evangelijos skaitymo pabaigos ir pradžios šventė, 

Chanuka kislevo 25 d. [2 Mak 10,5-8] Šventyklos Atnaujinimo šviesos šventė ir pirmųjų krikščionių judėjų „Pra-Kalėdos“: Tiesos Saulės atėjimas į pasaulį; (gimtadienių šventimas yra pagoniškas, nehelenizuoti žydai šventė tik Šventyklos šventes),

Purim adaro 14-15 d. [Est 9,27-28] švenčiamas pasitikėjimas Ištikimu D-vu, Kuris gelbėja Savo tautą pačiose beviltiškose situacijose.

Kitos žydų šventės – savo nuožiūra.

Pageidautina švęsti pagal žydų tradicijas.

NB: žydų šventės ne visais atvejais linksmybės, kartais (net Pesachas!) primena pasninką, o Jom Kippūr – griežčiausias pasninkas ir atgaila.

7) Savo krikščioniškos konfesijos pasninkai privalomi, žydų praktikuojami (ypač Jom Kippur, Avo 9-oji) – asmenine nuožiūra. Yra dora, kad mesijiniai žydai ir paramesijinės grupės laikosi visiško pasninko per Jom Kippur solidarizuodamiesi su visa žydų tauta.

8) Kiekvieno žydų mėnesio pradžia turėtų būti atžymima išvakarėse per saulėlydį uždegant žvakes su atitinkama malda.

9) Pagal Paties D-vo įsaką visą Neraugintos duonos savaitę vengti maisto, kuriame yra arba galbūt yra raugo. Griežtas kašerinis maistas neprivalomas (juoba kad pagal Halachą jis gali būti gaminamas tik žydų ir tik jų platinamas), tačiau kiaulienos arba maisto su kiauliena neturi būti valgoma apskritai: tai išskirtinis abraominio tikėjimo požymis nuo pat Abraomo laikų, išoriškai atribojantis abraomitus nuo pagonių (jau neminint kiaulienos žalos sveikatai).

10) Pažeidus savo prisiimtus įsipareigijimus pagal D-vo Toroje išreikštus įsakymus, išpažinti tai, kaip nuodėmę, per išpažintį.

11) Žydų kilmės vyrams krikščionims, kurie įstodami į mesijinį sąjūdį apsipjausto, taip pat tiems nežydų kilmės krikščionims, kurie, norėdami fiziškai priklausyti žydų tautai, sąmoningai apsipjausto pas rabiną, mesijinį ar talmudinį, privaloma visą likusį gyvenimą papildomai laikytis visų Toros įsakymų (Gal 30,3 ir Apd 16,3, taip pat plg. Apd 21,26), panašiai kaip jų laikomasi ortodoksinių tradicinių žydų šeimose. Tačiau taisyklės dėl kašerinio maisto neturėtų varžyti mesijinių žydų santykių su prisijungusiais prie mesijinio sąjūdžio nežydų kilmės krikščionimis. Gauti kašerines macas ir kašerinį vyną iš tradicinių žydų bet kuriuo atveju niekad nėra peiktina. Užtat perimti iš tradicinių žydų dar ir kašerinių indų taisykles būtų neetiška – tokių taisyklių nėra Toroje, o jų laikymasis Išganymo atžvilgiu beprasmis ir tik pastato pertvaras tarp žydų ir nežydų kilmės krikščionių.

12) Talmudinių žydų Halachos reikalavimai jokiu būdu neprivalomi, tačiau galima domėtis norint tiksliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, kad būtų elgesio bendrumas su mesijiniais žydais, išaugusiais savo tradicijoje.

13) Tradiciniams krikščionims, viena, reikia su supratimu žiūrėti į visiems žydams nepriimtiną simbolių ir atvaizdų (ikonų, statulų) šventinimą pagal pirmiausiai būtent žydams Sinajuje paskelbtą Dekalogą, antra – kiek įmanoma savo praktikoje saugotis liaudiško atvaizdų garbinimo nepaisant fakto, kad JHS Įsikūnijimu žmogiškos prigimties sudievinimas Kristaus Kūne tikrai leidžia bent pagonių kilmės krikščionims laikyti pagarboje žmonių, nuo Paties Kristaus, atvaizdus ir nuotraukas.

Be to, tradiciniai krikščionys turi suprasti, kad tarp tikėjimo simbolių Žuvies (ΙΧΘΥΣ – JHS) ir Menoros (Apr – Bažnyčios) simboliai yra senesni nei Kryžiaus ar Davido (Dovydo) žvaigždė, bet Kryžiaus ženklas, deja, dėl pačių krikščionių istorinės kaltės žydams, turi neigiamų istorinės žydų atminties sąsajų su persekiojimais ir pogromais.

Laikantis žydų tvarkos per žydų šventes, reikia melstis su pagarbiai uždengta galva (vyrams – kipa, moterims –skara arba ausis dengiantys plaukai). Pauliaus pamokymai (1 Kor 11, 4-5) yra nežydams, bet ir jis reikalauja moteriai pridengti galvą parodant nuolankumą (5-6, 1 Tim 2,11), o vyrų malda nepridengta galva traktuotina ne daugiau kaip išlaisvinimo požymis (be to, plg. ir pačiam Pauliui būdingus nenuoseklumus: 2 Pt 3,16).

Atgal