Taisyklės nežydų
kilmės tradiciniams krikščionims 1) Daryti skirtumą tarp švento ir nešvento! Dabartinis „krikščioniškas“ pasaulis seniai pamiršo šį svarbų dalyką, nebesugeba net atskirti vieno nuo kito, o tai dera prie visuotinio amoralumo: nebelieka nieko švento. Vakarai tapo visiškai (ir net privalomai) „pasaulietiniai“ po prancūzų revoliucijos „išlaisvinimo“ su jo giljotinine „tiesa“, demokratiškai nustatoma „balsų dauguma“. Abraominė Tiesa yra Viena, tai Pats D-vas. Visa kas D-vo apreikšta, yra besąlygiškai šventa. Bet kuri šventvagystė naikina tą, kuris ją daro. D-vas reikalauja neminėti Jo vardo be reikalo. Žydų tradicijoje net žodis D-vas niekad nerašomas pilnai. Tai itin svarbu mūsų satanistiniais laikais, kada bet kuris spausdintas dalykas gali būti net ir sąmoningai suniekintas. Todėl yra griežtai pageidautina niekad nerašyti pilna forma pačių švenčiausių žodžių: D-vas, JHS. Apie pilną Vardo (išreiškiamo Tetragrama) paminėjimą negali būti nė kalbos. 2) Tebesilaikoma Bažnyčios įsakymų; 3) Įprasminant D-vo Toroje įsakytą Septintosios dienos Ramybę (Šabbat), kaip D-vo "nurimimą po darbų" (Pr 2,2 – bet Iz 40,28 !), JHS buvimu Kape septintąją savaitės dieną (mūsų šeštadienį) tarp Mirties ir Prisikėlimo,mesijinis tikintysis turi švęsti Šabato ramybę – pirmąją ir svarbiausią iš visų Toroje nustatytų švenčių. Šabatas švenčiamas nuo saulėlydžio penktadienį iki 50 min. po saulėlydžio šeštadienį. Atmesdamas Šabatui tradicijos priskirtus nebūtus dalykus, jo amžinumą ateities Atpirkimo laikams paskelbė (Mt 24,20), pranašišką prasmę atskleidė ir įvykdė nurimęs Kape tarp Atperkamosios Aukos ir Prisikėlimo Pats JHS. Šabato griežtai laikėsi apaštalas Paulius ir kiti mokiniai (Apd), Šabato svarba (sabbatismus) praplečiama į visą D-vo tautą ne tik Dekalogu, bet ir Hebr 4,9. Kiekvieno tikinčiojo gyvenimo septintoji dalis turi būti skirta D-vui! Laikytis Šabato reiškia: NEDIRBTI nieko, išskyrus pašvenčiamo
D-vui, kas sukuria kažką
nauja arba pakeičia sena, BŪTENT: LERIDŽIAMA arba PAGEIDAUJAMA: b) 24 valandų žvakių ar dujų, uždegtų Šabatui artėjant, panaudojimas Šabato maisto ruošai (dujų uždegimas panaudojant jau uždegtų žvakių ugnį priklauso nuo asmeninio tikybinio apsisprendimo), c) savo ir kitų gyvybės ir sveikatos, arba (nenumatytais ekstremaliais atvejais) ir nuosavybės, gelbėjimą įskaitant gynybą nuo karinės agresijos. SVEIKINTINA: REKOMENDUOJAMA: Lankymasis kavinėse užsakant sau ir artimiesiems gardumynų – savo nuožiūra pagal savo ir jų tikėjimą, bet parnešti iš kavinės namo nieko negalima. Šabatas – tai pranašiškas D-vo priminimas (Pr 2:2) apie Savo įsikūnijimo ramybę (Iz 40:28!) po skelbimo darbų tarp Mirties ir Prisikėlimo. Po Šabato to ateina Prisikėlimo diena: pirmoji savaitės diena (pagal originalią judėjišką-aramėjišką → graikišką savaitės dienų tvarką); 4) Švęsti pirmąją savaitės dieną – Viešpaties JHS Mesijo Prisikėlimą (tai savo ruožtu yra nikėjiškų krikščionių Bažnyčios įsakymas). Tai ne biblijinė šventė, nes būdama anapus laiko ji nėra kalendorinė. Kassavaitinis mesijinis eucharistinis Viešpaties Prisikėlimo dienos šventimas bendruomenių susirinkimuose atitinka nežydų kalendorinių Velykų šventę.Švęsti Mesijo Prisikėlimą reiškia tęsti Šabato šventimą iš istorinio laiko į būsimąjį amžiną, t.y.: Dalyvauti Eucharistijoje (Apd 20:7), Šitaip pirmosios dienos šventimas nepaneigia
septinosios dienos šventimo, ir priešingai. Tiktai mesijinis
judaizmas pajėgus sujungti abi dienas į vieną abiejų Sandorų šventę.
Taip jis įkvepia viltį pagaliau įveikti tiek 364 m. Laodikėjos
susirinkimo draudimą švęsti Šabatą, tiek adventistų skelbimą,
neva pirmosios savitės dienos šventimas esąs pagoniška „saulės
dienos šventė“, neva (kaip klaidingai teigia daugelis adventistų)
„Konstantino įvesta vietoj šeštadienio“. 5) Prisijungusieji prie mesijinio sąjūdžio nikėjiški krikščionys turi laikytis tiek savo bažnytinių švenčių, tiek šių pagrindinių Toroje įsakytų ir Tanache minimų švenčių pagal žydų kalendorių: Pesachas nisano 14/15-22
d. Toroje nustatyta Išėjimo šventė ir mesijinis „Didysis
Ketvirtadienis“ – Paskutiniosios Vakarienės metu Eucharistijos
steigimo šventė: ST avinėlių kraujo ant durų staktų prisiminimo
pakeitimas amžinu Avinėlio Atperkamosios Aukos Kraujo prisiminimu šitaip
pažymint išėjimą tiek iš Egipto, tiek iš nuodėmės vergovės). Šavu‘ot sivano 6-7
d., t.y. (Sekminės) SAVAITĖS po Pesacho
Tiek Toroje nustatytos, tiek mesijinės Sekminės, užbaigiančios
Pesacho šventimą patvirtinant Išėjimą iš vergovės: Pažadėtosios
Žemės pirmieji vaisiai ir Šventosios Dvasios atsiuntimas). Jom Terūà tišrio 1 d. Toroje nustatyta Trimitų šventė. Rabiniškame judaizme ji vadinama Roš HaŠana, Naujaisiais metais, nors iš tikrųjų tai pagoniški babiloniečių Naujieji metai, kartu su babiloniečių kalendoriumi bei jo pagoniško dievaičio Tamūzo mėnesiu žydų atsigabenti iš Babilonijos nelaisvės. Biblijiniai (liturginiai) Naujieji metai prasideda avyvo (hebr. ‘pavasario’) 1 d. (babiloniškai - nisano). Tai vienintelė Toroje įsakyta, bet nepaaiškinta šventė. Suvokiant istoriją kaip monoteizmo ir pagonybės kovą, nesunku suprasti, kad Jom Terua sietinas su pagoniško Jerichono mūrų griuvimu nuo žydų trimitavimo garsų. Taigi ši privaloma šventė pranašauja pasaulio pagonybės galutinį griuvimą, šofarui paskelbus Pateptojo Israelio Karaliaus, pasaulio Išganytojo J-šūa antrąjį atėjimą. Jom Kippūr tišrio 10 d. Toroje nustatyta Išpirkos diena ir mesijinis Pakeičiamosios Aukos už nuodėmę (plg. Iz 53) įprasminimas, t.y. tradicinės krikščionybės Kristaus atperkamos kančios diena („Didysis Penktadienis“ – mesijinis laikas nėra cikliškas gamtinis, kaip pagonių, bet yra linearinis, ciklinė tvarka neturi reikšmės). Kartu su rabinišku judaizmu, Jom Kippur yra atgailos, nuodėmės išsižadėjimo ir D-vui lengvabūdiškai duotų asmeninių priesaikų panaikinimo diena. Sukkot tišrio 15–22 d., pereinanti 22 d. į Simchat Tora Toroje nustatyta Palapinių ir mesijinė atkurtosios D-vo buveinės žmonėse (Mt 17,4) šventė; baigiasi Toros Džiaugsmu – metinio Toros ir Evangelijos skaitymo pabaigos ir pradžios šventė, Chanuka kislevo 25 d. [2 Mak 10,5-8] Šventyklos Atnaujinimo šviesos šventė ir pirmųjų krikščionių judėjų JHS gimimo šventė (pirminės Kalėdos): Tiesos Saulės atėjimas į pasaulį, Mal 3:20 (4:2); (gimtadienių šventimas yra pagoniškas, nehelenizuoti žydai šventė tik Šventyklos šventes), Purim adaro 14-15 d. [Est 9,27-28] nėra Toros šventė, todėl mesijiniam tikintiesiems neprivaloma. Švenčiama savo nuožiūra solidarizuojantis su visa žydų tauta. Šventės prasmė – pasitikėjimas Ištikimu D-vu, Kuris gelbėja Savo tautą pačiose beviltiškose situacijose. Kitos žydų šventės – savo nuožiūra. Pageidautina švęsti pagal žydų tradicijas. NB: žydų šventės ne visais atvejais linksmybės, kartais (net Pesachas!) primena pasninką, o Jom Kippūr – griežčiausias pasninkas ir atgaila. 6) Savo krikščioniškos konfesijos pasninkai privalomi, žydų praktikuojami (ypač Jom Kippur, Avo 9-oji) – asmenine nuožiūra. Yra dora, kad mesijiniai žydai ir paramesijinės grupės laikosi visiško pasninko per Jom Kippur solidarizuodamiesi su visa žydų tauta. 7) Kiekvieno žydų mėnesio pradžia turėtų būti atžymima išvakarėse per saulėlydį uždegant žvakes su atitinkama malda. 8) Pagal Paties D-vo įsaką visą Neraugintos duonos savaitę vengti maisto, kuriame yra arba galbūt yra raugo. Griežtas kašerinis maistas neprivalomas (juoba kad pagal Halachą jis gali būti gaminamas tik žydų ir tik jų platinamas), tačiau kiaulienos arba maisto su kiauliena neturi būti valgoma apskritai: tai išskirtinis abraominio tikėjimo požymis nuo pat Abraomo laikų, išoriškai atribojantis abraomitus nuo pagonių (jau neminint kiaulienos žalos sveikatai). 9) Pažeidus savo prisiimtus įsipareigijimus pagal D-vo Toroje išreikštus įsakymus, išpažinti tai, kaip nuodėmę, per išpažintį. 10) Žydų kilmės vyrams krikščionims, kurie įstodami į mesijinį sąjūdį apsipjausto, taip pat tiems nežydų kilmės krikščionims, kurie, norėdami fiziškai priklausyti žydų tautai, sąmoningai apsipjausto pas rabiną, mesijinį ar talmudinį, privaloma visą likusį gyvenimą papildomai laikytis visų Toros įsakymų (Gal 30,3 ir Apd 16,3, taip pat plg. Apd 21,26), panašiai kaip jų laikomasi ortodoksinių tradicinių žydų šeimose. Tačiau taisyklės dėl kašerinio maisto neturėtų varžyti mesijinių žydų santykių su prisijungusiais prie mesijinio sąjūdžio nežydų kilmės krikščionimis. Gauti kašerines macas ir kašerinį vyną iš tradicinių žydų bet kuriuo atveju niekad nėra peiktina. Užtat perimti iš tradicinių žydų dar ir kašerinių indų taisykles būtų neetiška – tokių taisyklių nėra Toroje, o jų laikymasis Išganymo atžvilgiu beprasmis ir tik pastato pertvaras tarp žydų ir nežydų kilmės krikščionių. 11) Talmudinių žydų Halachos reikalavimai jokiu būdu neprivalomi, tačiau galima domėtis norint tiksliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, kad būtų elgesio bendrumas su mesijiniais žydais, išaugusiais savo tradicijoje. 12) Tradiciniams krikščionims, viena, reikia su supratimu žiūrėti į visiems žydams nepriimtiną simbolių ir atvaizdų (ikonų, statulų) šventinimą pagal pirmiausiai būtent žydams Sinajuje paskelbtą Dekalogą, antra – kiek įmanoma savo praktikoje saugotis liaudiško atvaizdų garbinimo nepaisant fakto, kad JHS Įsikūnijimu žmogiškos prigimties sudievinimas Kristaus Kūne tikrai leidžia bent pagonių kilmės krikščionims laikyti pagarboje žmonių, nuo Paties Kristaus, atvaizdus ir nuotraukas. Be to, tradiciniai krikščionys turi suprasti, kad tarp tikėjimo simbolių Žuvies (ΙΧΘΥΣ – JHS) ir Menoros (Apr – Bažnyčios) simboliai yra senesni nei Kryžiaus ar Davido (Dovydo) žvaigždė, bet Kryžiaus ženklas, deja, dėl pačių krikščionių istorinės kaltės žydams, turi neigiamų istorinės žydų atminties sąsajų su persekiojimais ir pogromais. Laikantis žydų tvarkos per žydų šventes, reikia melstis su pagarbiai uždengta galva (vyrams – kipa, moterims –skara arba ausis dengiantys plaukai). Pauliaus pamokymai (1 Kor 11, 4-5) yra nežydams, bet ir jis reikalauja moteriai pridengti galvą parodant nuolankumą (5-6, 1 Tim 2,11), o vyrų malda nepridengta galva traktuotina ne daugiau kaip išlaisvinimo požymis (be to, plg. ir pačiam Pauliui būdingus nenuoseklumus: 2 Pt 3,16).
|