Taisyklės nežydų kilmės tradiciniams krikščionims
(pradedant nuo katalikų),
prisijungusiems prie mesijinio sąjūdžio

 

1) Daryti skirtumą tarp švento ir nešvento!  Dabartinis „krikščioniškas“ pasaulis seniai pamiršo šį svarbų dalyką, nebesugeba net atskirti vieno nuo kito, o tai dera prie visuotinio amoralumo: nebelieka nieko švento. Vakarai tapo visiškai (ir net privalomai) „pasaulietiniai“ po prancūzų revoliucijos „išlaisvinimo“ su jo giljotinine „tiesa“, demokratiškai nustatoma „balsų dauguma“.
Abraominė Tiesa yra Viena, tai Pats D-vas. Visa kas D-vo apreikšta, yra besąlygiškai šventa. Bet kuri šventvagystė naikina tą, kuris ją daro. D-vas reikalauja neminėti Jo vardo be reikalo. Žydų tradicijoje net žodis D-vas niekad nerašomas pilnai. Tai itin svarbu mūsų satanistiniais laikais, kada bet kuris spausdintas dalykas gali būti net ir sąmoningai suniekintas. Todėl yra griežtai pageidautina niekad nerašyti pilna forma pačių švenčiausių žodžių: D-vas, JHS. Apie pilną Vardo (išreiškiamo Tetragrama) paminėjimą negali būti nė kalbos.

2) Tebesilaikoma Bažnyčios įsakymų;

3) Įprasminant D-vo Toroje įsakytą Septintosios dienos Ramybę (Šabbat), kaip D-vo "nurimimą po darbų" (Pr 2,2 – bet Iz 40,28 !), JHS buvimu Kape septintąją savaitės dieną (mūsų šeštadienį) tarp Mirties ir Prisikėlimo,mesijinis tikintysis turi švęsti Šabato ramybę – pirmąją ir svarbiausią iš visų Toroje nustatytų švenčių. Šabatas švenčiamas nuo saulėlydžio penktadienį iki 50 min. po saulėlydžio šeštadienį.

Atmesdamas Šabatui tradicijos priskirtus nebūtus dalykus, jo amžinumą ateities Atpirkimo laikams paskelbė (Mt 24,20), pranašišką prasmę atskleidė ir įvykdė nurimęs Kape tarp Atperkamosios Aukos ir Prisikėlimo Pats JHS. Šabato griežtai laikėsi apaštalas Paulius ir kiti mokiniai (Apd), Šabato svarba (sabbatismus) praplečiama į visą D-vo tautą ne tik Dekalogu, bet ir Hebr 4,9.

Kiekvieno tikinčiojo gyvenimo septintoji dalis turi būti skirta D-vui!

Laikytis Šabato reiškia:

NEDIRBTI nieko, išskyrus pašvenčiamo D-vui, kas sukuria kažką nauja arba pakeičia sena, BŪTENT: 
a) kasdienio gyvenimo sąlygų palaikymo srityje: malkų rinkimas ir ruoša, ugnies užkūrimas, apsirūpinimas degalais, naudojimasis skalbimo mašinomis, nešvarių buities darbų atlikimas, valymas (išskyrus indų plovimą), siuvimas, remonto ir konstravimo darbai, prkimas–pardavimas parduotuvėsė, turguose, privačiais sandėriais, 
b) savo profesinių reikalų tvarkymas, darbas už pinigus pradedant nuo įprasto darbo pragyvenimui,
c) kelionės profesinias ar šiaip uždarbio reikalais, pramoginės kelionės, o iškeliaujant poilsio tikslu - naudojimasis transportu, jei to nereikalauja sveikatos būklė, arba dviračiu (pasivaikščiojimo nuotolis nuo namų nebūtinai turi atitikti rabiniško judaizmo halachos taisykles),
d) teatrų, pasaulietinių koncertų, iskotekų su „muzika“ lankymas, pramoginių TV laidų, TV ir interneto filmų žiūrėjimas, šokiai
.

LERIDŽIAMA arba PAGEIDAUJAMA:
a) baigtinis iš anksto parūpinto maisto ruošimas stalui, rankų ir indų plovimas,
b) 24 valandų žvakių ar dujų, uždegtų Šabatui artėjant, panaudojimas Šabato maisto ruošai (dujų uždegimas panaudojant jau uždegtų žvakių ugnį priklauso nuo asmeninio tikybinio apsisprendimo),
c) 
savo ir kitų gyvybės ir sveikatos, arba (nenumatytais ekstremaliais atvejais) ir nuosavybės, gelbėjimą įskaitant gynybą nuo karinės agresijos. 

SVEIKINTINA:
klausymasis religinės žydų ir tradicinių krikščionių muzikos (klasikinė pasaulietinė muzika nedera!).

REKOMENDUOJAMA:
Šventojo Rašto studijos bei kitos D-vui skiriamos pastangos (evangelizacija, darbas bažnyčioje, tikėjimo dalykų aiškinimas žodžiu arba raštu įskaitant diskusijas).

Lankymasis kavinėse užsakant sau ir artimiesiems gardumynų – savo nuožiūra pagal savo ir jų tikėjimą, bet parnešti iš kavinės namo nieko negalima.

Šabatas – tai pranašiškas D-vo priminimas (Pr 2:2) apie Savo įsikūnijimo ramybę (Iz 40:28!) po skelbimo darbų tarp Mirties ir Prisikėlimo. Po Šabato to ateina Prisikėlimo diena: pirmoji savaitės diena (pagal originalią judėjišką-aramėjišką → graikišką savaitės dienų tvarką);

4) Švęsti pirmąją savaitės dieną – Viešpaties JHS Mesijo Prisikėlimą (tai savo ruožtu yra nikėjiškų krikščionių Bažnyčios įsakymas). Tai ne biblijinė šventė, nes būdama anapus laiko ji nėra kalendorinė. Kassavaitinis mesijinis eucharistinis Viešpaties Prisikėlimo dienos šventimas bendruomenių susirinkimuose atitinka nežydų kalendorinių Velykų šventę.

Švęsti Mesijo Prisikėlimą reiškia tęsti Šabato šventimą iš istorinio laiko į būsimąjį amžiną, t.y.:

Dalyvauti Eucharistijoje (Apd 20:7),
nedirbti namie jokių nešvarių darbų ir nedirbti jokio darbo už pinigus.

Kadangi jau laikytasi septintosios savaitės dienos ramybės, o jos reikalavimai baigiasi su sekmadienio Eucharistija, po to galima pirkti maistą ir kt. reikalingus dalykus parduotuvėse ir turgavietėse
.


PAGEIDAUJAMA:
Nemokamai dirbti labdaringą darbą, įskaitant nešvarų fizinį buitinį (jei pats asmuo, kuriam tas darbas skirtas, sutinka pagal savo sąžinę, kad toks darbas sekmadienį būtų dirbamas).

Galima lankytis doruose teatruose, klausytis klasikinės pasaulietinės muzikos, jeigu ji nėra pagoniška antisemitų (kaip Vagnerio, Listo) ir maištinga (kaip Vagnerio) arba egocentrinė savižudiška (kaip kai kurie Čaikovskio kūriniai), dalyvauti doruose šokių vakaruose, kuriuose nepraktikuojama pagoniškų ritualų.

Šitaip pirmosios dienos šventimas nepaneigia septinosios dienos šventimo, ir priešingai. Tiktai mesijinis judaizmas pajėgus sujungti abi dienas į vieną abiejų Sandorų šventę. Taip jis įkvepia viltį pagaliau įveikti tiek 364 m. Laodikėjos susirinkimo draudimą švęsti Šabatą, tiek adventistų skelbimą, neva pirmosios savitės dienos šventimas esąs pagoniška „saulės dienos šventė“, neva (kaip klaidingai teigia daugelis adventistų) „Konstantino įvesta vietoj šeštadienio“.
Būdas įveikti abu kraštutinumus - identifikuoti Havdalą (švento ir nešvento atskyrimą) su valanda po pirmosios savaitės dienos Eucharistijos, šitaip sugrąžinant Havdalą į pirmųjų apaštalų laikus. Toks abiejų Sandorų sujungimas atpalaiduotų tradicinius krikščionis nuo „kūrybinių kančių“ nevykusiai sudarkant Dekalogo tekstą „šeštadienio perkėlimu į sekmadienį“.
Mesijinius tikinčiuosius neturėtų atgrąsinti nusižengimas rabiniškai Havdalos praktikai, nes vien tik pripažinti JHS Mesiju jau yra didžiausias „nusižengimas“ daugelio minėtos tradicijos sekėjų akyse.

5) Prisijungusieji prie mesijinio sąjūdžio nikėjiški krikščionys turi laikytis tiek savo bažnytinių švenčių, tiek šių pagrindinių Toroje įsakytų ir Tanache minimų švenčių pagal žydų kalendorių:

Pesachas nisano 14/15-22 d. Toroje nustatyta Išėjimo šventė ir mesijinis „Didysis Ketvirtadienis“ – Paskutiniosios Vakarienės metu Eucharistijos steigimo šventė: ST avinėlių kraujo ant durų staktų prisiminimo pakeitimas amžinu Avinėlio Atperkamosios Aukos Kraujo prisiminimu šitaip pažymint išėjimą tiek iš Egipto, tiek iš nuodėmės vergovės). 
Ši šventė nėra JHS Prisikėlimo šventė, bet atitinka tradicinių krikščionių Eucharistijos šventę. JHS Prisikėlimas nisano 16 d. iki šiol nė vienoje mesijinėje bendruomenėje nešvenčiamas kaip Naujosios Sandoros Prisikėlimo šventė (Velykos)!

Šavu‘ot sivano 6-7 d., t.y. (Sekminės) SAVAITĖS po Pesacho Tiek Toroje nustatytos, tiek mesijinės Sekminės, užbaigiančios Pesacho šventimą patvirtinant Išėjimą iš vergovės: Pažadėtosios Žemės pirmieji vaisiai ir Šventosios Dvasios atsiuntimas).
Pagal Jubiliejų knygos bei senovinę (sadukėjų) tradiciją, šios dienos skaičiavimas atliekamas kaip pasakyta Toroje pažodžiui: 7 savaitės po Pesacho Šabato, t.y. visada pirmąją savaitės dieną
Kadangi visas laikotarpis nuo Pesacho iki Šavū‘ot yra ta pati ištisinė šventė, Šavū‘ot pasirodo Pesacho tikslas, t.y. išėjimo iš vergovės (tiek Egiptui, tiek nuodėmei) išsipildymas, o tai ir yra Mesijo Prisikėlimas – įvykusio Atpirkimo įrodymas. 
Todėl mesijinis Šavū‘ot ir yra Mesijo J-šūa Prisikėlimo šventė (vad. Velykos, aram. Pascha graikiškoje ir lotynškoje terminijoje)
!

Jom Terūà tišrio 1 d. Toroje nustatyta Trimitų šventė. Rabiniškame judaizme ji vadinama Roš HaŠana, Naujaisiais metais, nors iš tikrųjų tai pagoniški babiloniečių Naujieji metai, kartu su babiloniečių kalendoriumi bei jo pagoniško dievaičio Tamūzo mėnesiu žydų atsigabenti iš Babilonijos nelaisvės. Biblijiniai (liturginiai) Naujieji metai prasideda avyvo (hebr. ‘pavasario’) 1 d. (babiloniškai - nisano). Tai vienintelė Toroje įsakyta, bet nepaaiškinta šventė. Suvokiant istoriją kaip monoteizmo ir pagonybės kovą, nesunku suprasti, kad Jom Terua sietinas su pagoniško Jerichono mūrų griuvimu nuo žydų trimitavimo garsų. Taigi ši privaloma šventė pranašauja pasaulio pagonybės galutinį griuvimą, šofarui paskelbus Pateptojo Israelio Karaliaus, pasaulio Išganytojo J-šūa antrąjį atėjimą.

Jom Kippūr tišrio 10 d. Toroje nustatyta Išpirkos diena ir mesijinis Pakeičiamosios Aukos už nuodėmę (plg. Iz 53) įprasminimas, t.y. tradicinės krikščionybės Kristaus atperkamos kančios diena („Didysis Penktadienis“ – mesijinis laikas nėra cikliškas gamtinis, kaip pagonių, bet yra linearinis, ciklinė tvarka neturi reikšmės). Kartu su rabinišku judaizmu, Jom Kippur yra atgailos, nuodėmės išsižadėjimo ir D-vui lengvabūdiškai duotų asmeninių priesaikų panaikinimo diena.

Sukkot tišrio 15–22 d., pereinanti 22 d. į Simchat Tora Toroje nustatyta Palapinių ir mesijinė atkurtosios D-vo buveinės žmonėse (Mt 17,4) šventė; baigiasi Toros Džiaugsmu – metinio Toros ir Evangelijos skaitymo pabaigos ir pradžios šventė, 

Chanuka kislevo 25 d. [2 Mak 10,5-8] Šventyklos Atnaujinimo šviesos šventė ir pirmųjų krikščionių judėjų JHS gimimo šventė (pirminės Kalėdos): Tiesos Saulės atėjimas į pasaulį, Mal 3:20 (4:2); (gimtadienių šventimas yra pagoniškas, nehelenizuoti žydai šventė tik Šventyklos šventes),

Purim adaro 14-15 d. [Est 9,27-28] nėra Toros šventė, todėl mesijiniam tikintiesiems neprivaloma. Švenčiama savo nuožiūra solidarizuojantis su visa žydų tauta. Šventės prasmė – pasitikėjimas Ištikimu D-vu, Kuris gelbėja Savo tautą pačiose beviltiškose situacijose.

Kitos žydų šventės – savo nuožiūra.

Pageidautina švęsti pagal žydų tradicijas.

NB: žydų šventės ne visais atvejais linksmybės, kartais (net Pesachas!) primena pasninką, o Jom Kippūr – griežčiausias pasninkas ir atgaila.

6) Savo krikščioniškos konfesijos pasninkai privalomi, žydų praktikuojami (ypač Jom Kippur, Avo 9-oji) – asmenine nuožiūra. Yra dora, kad mesijiniai žydai ir paramesijinės grupės laikosi visiško pasninko per Jom Kippur solidarizuodamiesi su visa žydų tauta.

7) Kiekvieno žydų mėnesio pradžia turėtų būti atžymima išvakarėse per saulėlydį uždegant žvakes su atitinkama malda.

8) Pagal Paties D-vo įsaką visą Neraugintos duonos savaitę vengti maisto, kuriame yra arba galbūt yra raugo. Griežtas kašerinis maistas neprivalomas (juoba kad pagal Halachą jis gali būti gaminamas tik žydų ir tik jų platinamas), tačiau kiaulienos arba maisto su kiauliena neturi būti valgoma apskritai: tai išskirtinis abraominio tikėjimo požymis nuo pat Abraomo laikų, išoriškai atribojantis abraomitus nuo pagonių (jau neminint kiaulienos žalos sveikatai).

9) Pažeidus savo prisiimtus įsipareigijimus pagal D-vo Toroje išreikštus įsakymus, išpažinti tai, kaip nuodėmę, per išpažintį.

10) Žydų kilmės vyrams krikščionims, kurie įstodami į mesijinį sąjūdį apsipjausto, taip pat tiems nežydų kilmės krikščionims, kurie, norėdami fiziškai priklausyti žydų tautai, sąmoningai apsipjausto pas rabiną, mesijinį ar talmudinį, privaloma visą likusį gyvenimą papildomai laikytis visų Toros įsakymų (Gal 30,3 ir Apd 16,3, taip pat plg. Apd 21,26), panašiai kaip jų laikomasi ortodoksinių tradicinių žydų šeimose. Tačiau taisyklės dėl kašerinio maisto neturėtų varžyti mesijinių žydų santykių su prisijungusiais prie mesijinio sąjūdžio nežydų kilmės krikščionimis. Gauti kašerines macas ir kašerinį vyną iš tradicinių žydų bet kuriuo atveju niekad nėra peiktina. Užtat perimti iš tradicinių žydų dar ir kašerinių indų taisykles būtų neetiška – tokių taisyklių nėra Toroje, o jų laikymasis Išganymo atžvilgiu beprasmis ir tik pastato pertvaras tarp žydų ir nežydų kilmės krikščionių.

11) Talmudinių žydų Halachos reikalavimai jokiu būdu neprivalomi, tačiau galima domėtis norint tiksliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, kad būtų elgesio bendrumas su mesijiniais žydais, išaugusiais savo tradicijoje.

12) Tradiciniams krikščionims, viena, reikia su supratimu žiūrėti į visiems žydams nepriimtiną simbolių ir atvaizdų (ikonų, statulų) šventinimą pagal pirmiausiai būtent žydams Sinajuje paskelbtą Dekalogą, antra – kiek įmanoma savo praktikoje saugotis liaudiško atvaizdų garbinimo nepaisant fakto, kad JHS Įsikūnijimu žmogiškos prigimties sudievinimas Kristaus Kūne tikrai leidžia bent pagonių kilmės krikščionims laikyti pagarboje žmonių, nuo Paties Kristaus, atvaizdus ir nuotraukas.

Be to, tradiciniai krikščionys turi suprasti, kad tarp tikėjimo simbolių Žuvies (ΙΧΘΥΣ – JHS) ir Menoros (Apr – Bažnyčios) simboliai yra senesni nei Kryžiaus ar Davido (Dovydo) žvaigždė, bet Kryžiaus ženklas, deja, dėl pačių krikščionių istorinės kaltės žydams, turi neigiamų istorinės žydų atminties sąsajų su persekiojimais ir pogromais.

Laikantis žydų tvarkos per žydų šventes, reikia melstis su pagarbiai uždengta galva (vyrams – kipa, moterims –skara arba ausis dengiantys plaukai). Pauliaus pamokymai (1 Kor 11, 4-5) yra nežydams, bet ir jis reikalauja moteriai pridengti galvą parodant nuolankumą (5-6, 1 Tim 2,11), o vyrų malda nepridengta galva traktuotina ne daugiau kaip išlaisvinimo požymis (be to, plg. ir pačiam Pauliui būdingus nenuoseklumus: 2 Pt 3,16).

Atgal